Italia etc

 

Lombardia etc

Ruošk roges vasarą, ar kažkaip panašiai. Mes vasaros atostogas pradėjom ruošti žiemą. Ne todėl, kad senoliai taip mokė, o todėl, kad liūdna gyvent kitaip. Reikia kažko laukt visą laiką.

 

Kaip pirkom kelionę? Paprastai. Kur skrenda Ryanair Europoje? Kur kainuoja pigiausiai? Tai ten ir skrendam. Europoj, reikalui esant, galėčiau ir pastovėt lėktuve. Kai kada tenka matyti facebook‘uose tautiečių raudas, kad Ryanair‘as tuoj pradės stovimas vietas pardavinėt ir už tualetą imt. Ir tegu ima, kol suteikia galimybę keliauti pigiai. Galėčiau skristi ir pirma klase, jei norėčiau, bet visiškai nematau prasmės. Ne Europoje. Čia ir pastovėt galima. Geriau tuos kruvinu prakaitu uždirbtus eurus išleisti kažkam kitkam. Nors kita vertus, visi turim pasirinkimą. Galim rinktis privatų jet‘ą, yra tokia galimybė šiais laikais. Arba arkliu kinkomą vežimą. Arba Ryanair. Nuo pasirinkimo priklausys ir rezultatas. Tik neverkite, kad vežime ar Ryanair jums netiekia omaro, kurį tiekia privataus jet‘o ekipažas.

 

Mums tinkamu momentu pigūs skrydžiai į Milaną. Kaip supratot, ten ir skrendam.

 

Sėdžiu, rašau, o sūnaus klasiokė trukdo per skype. Ne su manim ji nori kalbėt, žinoma. Ką veikt dešimtmetei su manim. Su Tomu ji nori kalbėt, o tas neatsako. Matau, kad virš jojo jaunos galvos bręsta Domoklo kardas, tai puolu skambint, jog kuo skubiau atsakytų, nes dešimtmetė jau skamba kaip kokia keturiasdešimtmetė. Žodžiu, skaitykit patys. Monologas atrodo maždaug taip (Tomo atsakymus tyčia pažymėjau):

 

– Kur esat?
– Jūs gi neateinat…
– Labas?
– Ar jau aišku, kur jūs esat?
– Hello
– Nu bet neeee
– Visooo gerooo tada
– Jei tu neatsakai
– Tu gi matai mano žinutes, – čia aš kaltas, kad ji taip galvoja.
– Kodėl neatsakai?
– Labas, – rašo T po mano skambučio.
– Kodėl tu neatsakai?
– Mes pas E, – atsako Tomas.

– Ar man ateit?
– Atsakyk gi.
– Nekreipk dėmesio.
– Žaidžiu su kitu.

 

Reiks patipsint sūnui atsargiai, kad bėgtų kuo toliau. Keturiasdešimties metų dešimtmetė nieko gero nežada.

 

Taip jau sutapo, kad kelionės dieną iš karto kelios šventės. Vaikams išleistuvės į vasarą. Abu keičia mokytojas. Mes su Ieva abu braukiam ašarą, klausydamiesi atžalų dainų bažnyčioje, pastorės (aha, simpatiškos moters) trumpo pamokslo (come on, salėje pradinukai, jokių ilgų pamokslų) ir Tomo pirmos muzikos mokyklos klasės „Linnea and the Jazz Brass“ trumpas koncertas. Pradėjo šiais (jau dabar pasibaigusiais) mokslo metais grot. Susigrojo chebra taip smagiai, kad koncertas po koncerto. Žinoma, po metų tikėtis kažkokių stebuklų nereikia, bet progresas labai didelis. Tokiais momentais supranti, kad tik tai ir turi prasmę, t.y. vaikai ir jų raida. Laimė matyti kasdien, kaip iš ropojančio snarglio auga žmogus, su savo norais, charakteriais, talentais, kuriuos reikia, kaip kokį medį, laistyti, puoselėti, prižiūrėti. Darbas, troba, o juolab kilnojamas turtas – nieko nevertas šlamštas. Taip, suteikiantis komfortą, o komforto buvimas yra geriau, negu priešingai, nesiginčiju, bet tik tiek.

IMG_4621

Antra šventė, mano gimtadienis.

 

– Ko nori gimtadieniui?
– Nieko, aš jus turiu.

 

Ryte chebra su tortais ir žvakėm į miegamąjį suvirto. Ir su dovanom vistiek J

 

Trečia šventė – kelionė, savaime suprantama.

IMG_4624

Nuotykių lėktuve nedaug.
– Tėti, noriu į tualetą.
– Tai einam.

IMG_0658

Pakeliu iš kėdės kaimyną ir sulendam su Tomu į kaimynines kabinas. Grįžęs randu Tomą vietoj, apsipylusį ašarom. Baisus jam tualetas, baisus jam durų užraktas, o ypač vandens nuleidimas baisus. Pabėgo vaikis neapsiforminęs.

 

Antrą kartą pakilom, kai jau „nebegalėjo laikyt“. Beeinant mums link Boeing 737 galo vienam žmogeliui pasidarė negerai. Įtariu – insultas. Akys užvirto, žmona pradėjo daužyt per veidą, ekipažas puolė makaluotis aplink. Apsisukom ir nuėjom į lėktuvo priekį. Abu iš streso tualeto neradom. Aš dar suprantu vaiką, bet kaip man pasirodė, kad tualeto nėra, neklauskit.

Kažkurią akimirką net pagalvojau, kad reikės pakoreguot jau parašytą tekstą apie ryanair… Grįžom vieton. Kaimynas toks iš pamiegančių. Tik atsisėda ir užmiega užsidėjęs ausines. Tenka žadint baksnojant į petį. Įsivaizduojat ką tai reiškia man? Neįsivaizduojat. Čia kaip ant scenos apsimyžt, kai pirmoje eilėje sėdi Dalia G ir pakreipus galvą klauso. Bet kaimynas paslaugus ir mus mielai išleido trečią kartą. Šį kartą viskas baigėsi rezultatyviai.

 

Bestovint prie tūliko vis neišeina iš galvos užvirtusios keleivio akys. Visiems jau px, tik gale, kur jis sėdi, nedidelis šurmulys. Per tris eiles nuo šurmulio niekam niekas nerūpi. Turbūt numirtų anas gale, priekis net nepastebėtų.

 

Bet tokie mes esam. Svarbu manęs neliečia, tai ir nelabai rūpi. Bet gal taip ir teisingiau, negi visais gali rūpintis. Lėktuve žiūrėjau filmą apie ateitį ten, robotus ir pan. Dirbtinis intelektas klausia pas mergaitę (perpasakoju laisvai, nepykit, jei netiksliai):

– Užduotis: tu turi keturis pacientus, pas visus iš rikiuotės išėjęs skirtingas organas ir liko jiems nebedaug. Atveža tau penktą pacientą, sergantį pagydoma liga. Tu jį gali pagydyti, bet jei uždelsi ir jis numirs, galėsi persodinti jo organus savo keturiems kitiems pacientams. Ką renkiesi?

 

Robotas pasirinktų matematiškai, o mes nesam tokie paprasti. Ką daryčiau aš, nežinau. Neklauskit. Tikiuosi niekada neteks rinktis.

 

Branginkime vieni kitus.

 

Lėktuvas skrido iki pat Milano ir jokio ekstrinio nusileidimo dėl sunkios būklės keleivio išgyventi neteko. Maniau, kad dėl žinomų aplinkybių nusileisime kur nors pakeliui, bet, matyt, neprireikė. Nors nuo trapo ligonį pasiėmė greitoji ir mums per galą lipti neleido.

 

Išnuomotą auto pasiėmėm greitai. Pasiėmėm Nissan parketinį visureigį, nors buvo užsakytas Fiat 500 or similar, su pilnu draudimu ir kuo skubiau į viešbutį. Valgyt neturim, vietinis, mus pasitinkantis, Kristijonas sako, kad prie oro uosto dirba didžiulis prekybos centras, nors tik iki 22 val.

 

Spėjom šio bei to valgyt ir gert. Va, rašau, o chebra knarkia garsiau už praskrendančius lėktuvus. Einu ir aš šalia jų.

 

Liguria etc.

 

Spiriu chebrą iš lovų 6.30. Labai prieštarauja ir liepia užsičiaupt. O aš prisižadėjau ateit 7 pusryčiaut.

– Šaaaa, leisk miegot, – vėl sulaukiu komentaro.

 

Ir pats pradedu grimzti į pagalvę. Ir vėl pašoku.

 

– Pa pa pa, tra la la, ššššš, ššššš, – visaip skleidžiu triukšmą ir kaltinu praskrendančius lėktuvus.

 

Bunda chebra. Pyksta, kad nutraukiau šeštą sapną, bet visi guvūs ir pailsėję. Einam greičiau, nes kažkokie kaimynai apie pusę aštuonių atsivilks valgyt.

 

Taip jau išėjo, kad mes atsivilkom 7.15, o kaimynai, kurie pasirodė esą australai, 7.20. Persigrupavom šiek tiek, susišlavėm vaikus, kad australams vietos palikt.

 

Pusryčiai itališki. Parma kumpis, sūris, duona, džemai ir kava. Pasiūlė mums Kristijonas keptų kiaušinių, bet mes jų atsisakėm.

 

– Geriau vaisius ir uogas valgyt, – sako Ieva.

 

Aš su ja sutinku.

 

Po pusryčių pakuojamės ir sukam link Ligūrijos – į La Spezia. La Spezia – antras pagal dydį Ligūrijos miestas, prekybinis bei karinis uostas. Jei girdėjot Toto Cutugno, galit sakyt, kad žinot La Spezia. Visi patikės, kad žinote, nes Toto Cutugno jie žino, o La Spezia tikrai ne.

 

Kelias nuo Bergamo neilgas, jei neskaičiuot nesmarkaus pailgėjimo dėl traffiko ir poros sustojimų. Sustojus komforto, kokį galit gauti vakarų Europoj, čia nesitikėkit. Geriausiu atveju, bus krūmas, už kurio visi eina. Eina net tie, kurie sustoję galvoja, kad tikrai neis ir dar pakentės. Kentėt galima ko kito, pvz be meilės, o šik… kentėt išeina labai ribotai.

 

Skubam ne todėl, kad taip norim, o todėl, kad viešbučio italai kažką ruošiasi švęsti nuo 13.00 ir nori, kad mes, jei galim, pribūtume kiek anksčiau. Pribuvom.

 

– Gal nulėk ko nors skanaus, – sako geroji pusė,
– Kaip tik ruošiausi, – sakau ir lekiu ieškot šopingo.
– Tai pasuk čia, šalia, turi būt.

 

Turi, bet nėra, arba ieškot nemoku. Apvažiavau ratais visą miestą. Vinių ir žoliapjovių parduotuvės, skalbimo mašinų ir motorolerių. Man reikia, kur parsiduoda kas nors skanaus, pvz vietinis gėrimas su burbuliukais. Rezultatas nulinis. Google, maldų ir trupučio sėkmės pagalba radau Lidl. Ten tikrai yra burbuliukų ir šio bei to. Sugaišau valandą, vaikai kanopom trypia „namie“, kaip nori maudytis.

 

Baseinas – mums vieniems. Spėju, jog visi svečiai turistauja, todėl taip. Vaikams – ekstazė. Jie jau kuria planus, kaip nelips iki pat 8 (tada jau negalima maudytis), kaip jos ant arklio-ryklio ir nepaliks jo ramybėj. Arklys-ryklys tyliai baseino kampe graužia nagus ir tikisi, kad entuziazmas praeis taip pat, kaip ir užėjo.

fullsizeoutput_11d4fullsizeoutput_11d3

Praėjo. Alkis pramušė.

 

– Valgyyyttt!!!!

 

Kuo juos maitint? Bandom apgaut ir prasukt pro Zarą, o tada kur nors pavalgyt. Prie Zaros neradom parkingo, dėl ko visai nuliūdo geroji mano pusė. Vakarieniaut pasukom link Porto Venere. Labai gražus ir fotogeniškas miestelis. Gaila, bet po keleto bandymų prisiparkuoti (tenka važiuoti gana dideliu ratu) nieko mums (man) nepavyko. Šeima nubalsavo už Lidl dešreles su spagetti. Be minėtų gėrybių dar nukovėm sushi, vyno, uogų (arbūzą ir kt.) ir t.t. Vakarienė išėjo kaip pas kokį imperatorių svečiuose, net pačiam pavydu. Kaimynai prancūzai bandė pavogti mūsų vakarienę iš savo balkono menama meškere, labai pralinksmindami vaikus. Dvi nejaunos poros. Spėju, apie 60.

 

Toliau viskas ramu. Maudynės, wifi, šiek tiek vyno. Pagyvensim, pamatysim, ką mums atneš rytojus.

 

Cinque Terre etc

 

Nors ir priklauso Ligurijai, 5 žemės (Cinque Terre itališkai) – verta paminėti atskirai ir, kaip rodo patirtis, reikėtų paskirti daugiau laiko. Nors jei keliaujate su vaikais, gal ir vienos dienos užtenka.

 

– Gera diena buvo, kaip savaitė darbe, – sutariam abu vakare.

 

Bet apie viską iš eilės ir nuo pradžių.

 

La Spezia, kaip pirmą stotelę, pasirinkome būtent dėl Cinque Terre. Galima būtų buvę apsigyventi viename iš penkių žemių – miestelių, bet ten sunkoka su baseinais, o baseinas, kaip žinia, su vaikais yra a must. Jei nesakiau dar, gyvename Villa Nina būtent dėl baseino. Vaizdas į uostą ir karinio laivyno laivus, saugančius Europą nuo neprašytų svečių.

 

Akys praplyšo anksti, bet nei vienas neišsiduoda, jog jau nemiega. Taip ir prasivartėm su telefonais beveik iki pat pusryčių. Itališki pusryčiai tai jums ne ukrainietiški, su keturiais karštais, mišrainėmis ir atskiru desertų stalu. Čia viskas paprastai – virti kiaušiniai, sausi pusryčiai, kruasanai ir kava pagal pareikalavimą. Teta klausia, amerikano ar kapučino, mat tai, kas italams yra kava, mums – espresso. Galima gaut ir espresso bet italai jūsų nesupras, negeria jie kavos (espresso) ryte. Ir americano negeria. Geria jie kapučino arba moka su karštu pienu.

 

Vaikai pusryčiauti keliauja pasiruošę maudytis, kad laiko negaišt. Mūsų prancūzai jau mėgaujasi kruasanais su kava. Teta italė su jais itališkai, o jie – prancūziškai. Ir susikalba. Dvi, tiksliau tris, šalis kol kas mačiau (žinau, skurdus gyvenimas, nemačiau daugiau), kur pvz restorane vietinis tiksliai mato ir girdi, kad turi reikalų su užsieniečiu ir visvien kalba savaip – Italija, Prancūzija ir Vokietija. Vokiečiai žiūri į akis ir jei mato, kad supranti nors vieną žodį, kad ir kokį nešvankų, tęsia vokiškai. Gal dar Rusiją visai būtų galima pribintuot prie trijulės, tik Rusijoje su jumis kalbės rusiškai, nes kitaip nemoka, o trijulėje, kad ir moka angliškai, kalbės savaip. Nei kiek dėl to nepykstu – smagiau taip.

 

Vaikams besimaudant į saulės atokaitą pasimėgauti šiluma išlindo vietinis driežas. Pirmas bandymas pagauti nepavyko. Nelaimėlis surizikavo prasmukti pro mane, tikėdamasis, kad aš, ganydamas vaikus baseine, jo nematysiu. Bet mano akis treniruota ir vargšui nieko nebeliko, kaip tik šokti stačia galva į baseiną. Aha, nemačiau ir aš dar tokio driežo. Ar jis durnas, ar apsiskaičiavo, bet atsidūrė vandeny ir, pasirodo, visai neblogai plaukia. Bet Tomas plaukia geriau ir vargšui nieko nebelieka, kaip pasiduoti ir kantriai kentėti fotosesiją, nešiojimą ir atsisveikinimui – bučiavimą.

IMG_4661

Skubam krautis daiktus ir lekiam į geležinkelio stotį. Cinque Terre geriausiai pasiekti traukiniu. Važiuoja dažnai, nusipirkus bilietą dieną galima važinėtis, kiek nori. Bilietus pirkau iš anksto čia http://www.parconazionale5terre.it. Mums keturiems – 42 eurai už traukinį ir laipiojimą po kalnus. Taip, kad laipioti kalnais iš vieno miestelio į kitą irgi reikia mokėti. Čia gi Italija. Jei pirksit internetu, niekur atsižymėti nereikia, jei pirksit stoty, privalot atsižymėti bilietą prieš lipdami į traukinį, nes turėsit bėdų. Mums patikrino keltą kartų. Chebrą iš Indijos privertė pirkti bilietus už brangiai traukiny, mat jie „nežinojo“, kad jų bilietai negalioja konkrečiai atkarpai. Rekomenduoju turėti prie savęs ir tvarkaraštį. Tuomet logistika labai supaprastėja (aš išsisaugojau pdf telefone) – visą laiką žinai, jau skubėti ar dar galima pašmirinėti.

 

Sekmadienis – parkavimas La Spezia nemokamas (mėlynose zonose, kur šiaip mokama; nepainiokit su baltomis, kurios visada nemokamos ir geltonomis, kurios visada jums draudžiamos), bet tai nereiškia, kad rasti kur prisiparkuoti lengva. Mums teko pasivažinėti, bet radome.

L1002542L1002543L1002545L1002544L1002546

Pirma stotelė po maždaug 10 minučių – Riomaggiore – piečiausias iš penkių. Išlipus teko praeiti tuneliu kalne, o tada – laikykitės. Vaizdai, gatvelės, jūra – geriau vieną kartą pamatyti. Eikit ir pasiklyskit. Tik ramybės turbūt nerasit, jei tokios ieškot. Turistų minios visur. Mojuoja apie galvą selfie stick‘ais, lipa fotografuotis, pūkščia uždusę, kad, rodos, numirs, bet visvien lipa. Nesiplėsiu. Kaip jau sakiau, pasakos neturi prasmės, reikia pajausti. Nuotraukos papasakos, ko tikėtis, o ir internete jau matėt. Grįžom į stotį palipę į kalną ir sėdom į sekantį traukinį iki Manarola.

L1002551L1002553L1002555L1002558L1002559L1002560L1002561L1002562L1002563L1002564L1002567

Manarola – panašu, bet kitaip. Mano chebrai labiau Riomaggiore, o man – Manarola. Nesiginčiju, skonio reikalas. Manaroloje prisėdom pailsint kojas. Atrodo viskas kompaktiška, bet jei norit kažką pamatyti, teks palaipiot ir pasiklyst vienam, kitam akligatvy. Kol company sėdėjo, aš, prasilenkdamas su pavojingai arti ausų švilpiančiais selfie stick‘ais, youtuberiais -blogeriais, žioplais azijiečiais, lekiu kuo toliau ir geriu į save kuo daugiau, kaip kokia kempinė. Oras nuskilo – apie 22 ir debesuota. Pats tas karstytis. Būtų 35, mažieji jau būtų seniai kapituliavę. Dabar gi, ant kapituliacijos ribos. Teko pakrauti baterijas itališkais ledais. 3.5 euro už mažai ledų, bet juk žinote, kur atvažiavote.

L1002569L1002571L1002575L1002577L1002576L1002578L1002580L1002587L1002584L1002588L1002590L1002591L1002594L1002601L1002604

Corniglia specialiai praleidome. Tai vienintelis miestelis, aukščiau ant skardžio, neturintis patogaus priėjimo prie jūros.

 

Vernazza irgi praleidom, nes planas nuvažiuoti į šiauriausiąjį – Monterosso. Pro traukinio langą pralėkusi Vernazza pasirodė verta sustoti pakeliui namo.

 

Monterosso pasirodė prasčiausias, bet, turbūt labiausiai išvystyta infrastruktūra – gali atvažiuoti auto, pilna restoranų, barų, maisto išsinešimui. Mes traukiam link gultų.

fullsizeoutput_160d

O vaikeli, 20 eurų už du. Kaip kokiam Londono centre, jei ne brangiau. Bet gali pavaikščiot, pasiderėt, gal bus pigiau. Nebus, nes niekas čia nesidera. Vanduo nekarštas, bet kentėti galima. Ne 15, kaip Šiaurės jūroj prieš savaitę o ir 15 tada nesutrukdė išsimaudyti, taigi čia – vienas malonumas. Vaikų neįmanoma išprašyt lauk. Tegul maudosi, kol pamėlynuos. Kai pamėlynuoja, paprastai patys išlenda į krantą. Prasimaudėm geras tris valandas. Mūsų prancūzai, pasirodo, irgi čia. Slampinėja sau be vaikų, grožisi iš lėto.

 

Pakeliui namo įkalbėjom atžalas suvalgyti ledų Vernazza. Dabar, kai žinau, ką žinau, turbūt praleisčiau Monterosso ir maudytis stočiau Vernazza. Tik čia gal labiau ekshibicionistams, mat maudymasis pačiam centre, tarp molo ir bažnyčios, reiškia, jog papuošite svetimus instagramus ir facebookus. Labai fotogeniškas miestelis su bokštu ant kalvos. Užlipau ten vienas, neturėjau 1.5 euro, todėl į vidų niekas neleido, atgal vėliau negrįžau. Paklaidžiojau gatvelėmis ir parbildėjau pas šeimyną. Uždegę žvakę bažnyčioje grįžom į La Spezia. Nusprendėm kur nors pavalgyti, bet taip, kad arčiau būtų Zara. Zara buvo, valgyt ne – siesta ir viskas uždaryta. Pamiršom jau itališkas vingrybes. Zaroj visi sau kažką išsirinko. Sunkiausia buvo Carro, kuri aikčiojo prie kiekvienų šortų, suknelių, batų ir rankinių. Neuždirbsiu ant skudurų, kai dar paaugs. Visi laimingi pamiršom apie maistą, kurio taip ir neradom. Todėl teko pakoreguoti planą – varom užkąsti tą, ką turim ir maudytis, o valgyt išeisim kur nors vietoj vakarop.

L1002613L1002614L1002615L1002616L1002617L1002618L1002624

Baseinas – tik mums. Nežinia kur visi kiti, bet mums nelabai rūpi. Prancūzai išlindo lauk su buteliu viskio ar kažko panašaus. Mums nepasiūlė, todėl teko keliauti pas vietinį Tommį į piceriją užkąsti ir išgerti. Picos po 7 eurus labai skanios. Keturiems užsisakėm tris ir vieną parsinešėm namo. Company namo dar nenori, todėl lipam į kalną pasivaikščioti ir apžiūrėti, kaip vietiniai gyvena, o taip pat Carro fotografuoti, kuri su naujais apdarais iš zaros jaučiasi labai stilinga ir liepia ją visaip visur fotografuoti. Tomas tuoj pat ima kurti planą, kaip Carro bus modelis, o jis bus jos vadybininkas ar kažkas ten ir kaip jie užkariaus instagramą, facebūką ir jūtiūbą.

IMG_4724IMG_4726IMG_4730IMG_4717

Grįžom su visai tuščiomis baterijomis. Keletas foto ir einam prie aipadų. Laikrodis rodo 17 km ir 20 tūkstančių žingsnių. Mažos kojytės nutipeno gerokai daugiau. Nors ne tokios jau ir mažos. Carro dar pakeliu baseine, o Tomą jau sunkiai. Ieva Tomą perspėjo, kad turbūt paskutinė vasara, kai tėvas dar jį šiaip taip išmeta „bomba“, „supermenu“, „ietim“ (kojom į priekį, kaip ieties metikai meta tą daiktą), o vėliau teks Tomui tėvą mėtyt. Džiaukitės akimirkomis, kol turit galimybę.

 

Toscana etc

 

Labas rytas, kažkaip ten sako suraitytas. Kraustynų diena. Pagal planą, kuris kiauras, kaip rėtis, šį kartą (ta prasme, apart nakvynės – mažai kas suplanuota), turim kraustytis į naują vietą. Šįkart piečiau, į Toskaną. Esame buvę, bet su mažais vaikais, kuriems labiausiai rūpi pasikarstyt, pakakot ir užsukt į McDonalds, nieko doro nepamatėm. Meluoju, kažkiek pamatėm, bet Dovydą tik iš tolo ir trumpai, dėl ko Ieva septynis metus naktim miegot negalėjo:

 

– Buvom Florencijoj, o Dovydo taip ir padoriai neapžiūrėjom, o kur dar Mediči ir visa kita.

 

Apie Florenciją vėliau, o ir iki Toskanos dar privažiuosim. Kol kas dar Ligūrijos nepalikom. Todėl skubam pusryčiauti, pakuotis daiktų ir į kelią. Prancūzai jau beveik kaip šeima pasidarė. Labai gailiai mus žvilgsniais palydėjo. O mums visai neliūdna, mes porą dienų praleisim šalia Pizos – Marina di Pisa. Italų atostogų Palanga. Tyčia tokios ieškojau. Ne dėl kainos, o dėl smagumo. Teisybės dėlei, skylė, į kurią važiuojam, turbūt brangiausia visoj kelionėj (jei skaičiuot paros kainą).

Aš nebūčiau aš, jei nepribintuočiau ko nors smagaus pakeliui. Žinau, kad geroji mano pusė pasirašo visoms avantiūroms. Mažosios puselės visada pirmiausia rėkia, kaip kokie gegužiukai lizde, bet po atostogų jie visada prisimena paskutines, kaip the best so far. Gal kada nors padėkos, o jei ne, jei patys atostogaus ramiai, septynias dienas ant to paties gulto prie baseino, irgi nėr blogai. Verta surizikuoti jiems parodyti dabar kuo daugiau. Kaip verta gulėti su jais su lego ant grindų, ar tas pačias knygas apie Kakę Makę (ne apie tą, iš lietuviškos komedijos, apie tikrą) skaityti penkiasdešimt kartų.

 

Pirmas taškas – Castello di Fosdinovo, pilis Fosdinovo kaimelyje. Ten ir sukam Nissaną. Kelias toks visai smagus. Galėčiau važiuoti greičiau, bet tausoju šeimos vestibiuliarinius aparatus ir skrandžius. Ir tai vienam, kitam, pasidaro bloga. Kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn. Jei jus supa kelionėse, imkit vaistų nuo supimo. Pats miestelis ir pilis – sakyčiau must see. Belipant link pilies (niekur aukštai lipt nereikia) ir pamačius didybę visiems atsidaro antras kvėpavimas. Pilis pradėta statyti 12 a. ir stovi ant ribos tarp Toskanos ir Ligūrijos. Pilis priklauso Malaspina šeimai nuo neatmenamų laikų (žmonės paveldi pilis, o aš – tik pavardę). Galima apžiūrėti muziejų, arba tiesiog pasibūti kieme ir palypėti laiptais, kur mokėti nereikia. Yra ir mažas viešbutukas – turėtų būti nepakartojama čia pernakvoti, kartu su dvylikto ir vėlesnių amžių vaiduokliais.

Mes į muziejų nėjom. Laukti reikėjo ilgai iki sekančio turo, o ir noro didelio su gidu vaikščioti šeima neišreiškė. Be gido negalima. Matyt, kad nedrumsti protėvių ramybės.

Užtai sutikom ir palydėjom vietines laidotuves. Procesija, kaip pridera – kunigas, giedantis „Sveika Marija“ visu keliu iki kapinių ir pan. Pasak Tomo, koks tūkstantis žmonių buvo.

 

– Gal čia Pelle numirė, – konstatavo jis.

 

Primenu, čia tas švedas, kuriam lėktuve buvo blogai – negali niekaip vaikis paleist to, ką matė. Nuraminom, kad čia tikrai ne Pelle. Žmona juk ne jo paskui karstą ėjo.

 

Patraukėm pasivaikščioti po miestelį. Vietiniai visiškai neįbauginti turistų. Nors kaimelis ir miegantis, durys ir langai atlapoti. Mes jaučiamės svetimkūniais. Užsukom į vieną bažnyčią. Uždegėm žvakę. Tada radom kitą. Ten irgi uždegėm. Tada trečią.

 

– Negalima nei vieno Dievo praleist, nes vdrug atkeršys, – suskubo pasiteisint Ieva, bedegdama trečią žvakę šiandien.

 

Tikrai negalima, manau, bet Dievas čia vienas. Tik visiškai neaišku, kaip kaime, su trimis šimtais gyventojų, trys bažnyčios. Senos, su marmurinėm skluptūrom, prižiūrimos. Viena iš jų, arčiausiai pilies, pastatyta 13 amžiuje. Joje galima matyti marmurinį Galeotto Malaspina kapą. Tolimiausia – statyta 16 a. Marmurinį fasadą paaukojo Pasquale Malaspina 1666. Geri tokie metai aukojimui, sakyčiau. Buvo, matyt, priežastis tokiai aukai, spėjant, kiek tas fasadas kainavo tada, kai akmuo buvo gaunamas rankomis. Apie marmurą kiek vėliau. Reziumuojant galiu pasakyti, žinoma, tai labai subjektyvi nuomonė, kad šitas kaimas, su savo bažnyčiomis ir siauromis gatvelėmis yra in line su Cinque Terre. Taip, nėra vandens, bet yra peizažai, yra autentikos jausmas, o ne sukomercinto šūdo ant kiekvieno kampo už brangiai, bei nėra turistų. Rekomenduoju.

 

Tačiau grįžkim prie marmuro. Dovydą minėjau. Tą patį, Mikelandželo Dovydą, kur Florencijoj šalia Palazzo Vecchio kopija stovi, o originalas Galleria dell’Accademia, toje pačioje Florencijoje. Mikelandželas dirbo prie Dovydo tris metus, nuo 1501 iki 1504. 1504 metų sausio 25 dieną, Mikelandželui judant link darbo pabaigos, Florencijos vyra susiginčijo, o kur gi Dovydą padėt. Leonardo da Vinci, Sandro Botticelli ir kiti šaunuoliai ginčijosi, kol pagaliau nusprendė. Patraukė toje vietoje stovėjusią bronzinę skulptūrą ir pasistatė sau Dovydą. Skaitau wiki ir net šiurpas eina – kiek to meto žvaigždžių vienoj vietoj gyveno ir kūrė.

L1002629L1002631L1002633L1002634L1002636L1002639L1002641L1002645L1002647L1002648L1002649L1002652L1002653

Sekantis taškas, gal jau supratot, bus apie marmurą – kasykla šalia Carrara miestelio, kur marmuras kasamas jau 2000 metų. Nieko nuostabaus, jog marmuro gavyba buvo prižiūrima poros šeimų ir viena iš jų, taip, teisingai – tie patys Malaspina. Įdomus faktas, kad marmuro kasyklose prasidėjo anarchistų judėjimas – dirbo ten bet kas. Dažnai buvo samdomi fiziškai pajėgūs vyrai, visiškai nesidomint jų praeitimi. Galite spėti, kokio plauko ten chebra dirbo. Valdyti juos, čia jums ne darbe ant nėščios kolegės balsą pakelt.

 

Visiškai neaišku, kur važiuot ir ko ieškot, bet privažiavus miestelį radome nuorodas, kuriomis ir nusekėme į kalną. Kuo arčiau kasyklų, tuo sunkiau fokusuotis į vairavimą, o atitraukt akis nuo kelio – pavojinga. Ievai sunku fokusuotis, nes prasideda vienos krypties neapšviesti tuneliai ir kelio ženklai, nurodantys svorio ribojimą pvz ties 58 tonomis. Dar niekur tokio svorio ribojimo nemačiau. Sunkvežimiai, pakrauti balto marmuro blokais, zuja aplink. Geriau nepasitaikyti jų kelyje. Panašu, kad dirba čia tie patys visokio plauko anarchistai, kaip ir anksčiau, tik ne rankomis kasa, todėl pilvai užaugę. Rasite bent porą nuorodų į muziejus. Nestokite iki pat viršaus. Ten suprasite, kur yra trū muziejus. Mes nestojome ir ten. Kitą kartą.

IMG_4763

L1002656DJI_0709DJI_0710DJI_0711DJI_0716DJI_0717DJI_0718DJI_0720DJI_0723DJI_0724DJI_0726DJI_0728DJI_0733DJI_0734

Ar žinote, kad čia marmuro šiandien išgaunama per milijoną tonų kasmet. Čia jo išgaunama daugiausiai pasaulyje.

L1002655.jpg

Kai aš sakau, must see, jūs manim turbūt netikit. “Viskas jam must see”. Gal ir taip. Bet aš jums pažadu, kad nieko panašaus tikrai nematėte – žmogaus užsispyrimo ir pastangų rausiant tunelius iki geresnio marmuro bloko, tos didybės, kuri savo 650 gavybos vietų gniaužia kvapą, blokų masyvymo, vairuotojų “šustrumo”. Nepakartojama. Čia jums ne koks Lampėdžių karjeras ar Kariotiškių sąvartynas, nors pastarąjame irgi užgniaužia kvapą.

 

Dabar jau link Marina di Pisa, tik išsukau ne ten, todėl teko pavažiuoti 10 km netinkamon pusėn, grįžti į Ligūroją, susimokėti už kelią ir sukti atgal į Toskaną.

 

Apsistojom Bagno Tritone. Pusryčiai, parkigas, skėtis pirmoj eilėj – included. Vien italai aplink. Per visa dieną girdėjau tik vokiškai tris jaunuolius. Vieta pilna apdribusių tetų ir pilvotų diedų. Su mažais vaikais – rojus. Į jūrą privilkta akmenų, formuojančių savotiškus atitvarus nuo jūros. Padarytos smagios, šiltos ir seklios lagūnos, kur savo snarglį galite paleisti drąsiai ir visą dieną mėgautis gėrimais. Neprigers (o jūs galite, jei neatsargiai mėgausitės saulėje). Dėl visa ko sėdi ir gelbėtojas. Plius pilna visokių atrakcijų. Iš abdribusių tetų sprendžiu, kad atostogauja čia vietiniai, kurie niekur kitur neatostogauja. Iš jų bendravimo tarpusavy sprendžiu, kad jie čia atostogauja šeimomis nuo tų laikų, kai Malaspina pradėjo prižiūrėti marmuro gavybą. Vieni kitus pažįsta, padrės išlenda vakare palošt kortom, madrės gamina kažką vaikams. Visi linksmi, alasas netyla iki nakties.

IMG_4769

Važiavom ieškot ko nors pavalgyt, bet viskas pasibaigė coop parduotuvėje, mat italams siesta tuo metu, kai mes norėtume vėlyvų pietų – ankstyvos vakarienės. Nu ir gerai. Pirštais susirodėm su pardavėja, kad norim keptų bulvių, vištos, žolės man ir dar šio bei to skanaus itališko. Sakiau, kad nevalgau mėsos? Ne, ne žvėriukų man gaila. Šiaip nevalgau ir gerai jaučiuosi, nors ir esu didžiausias košmaras močiutėms namie – ”tai kuo jį dabar maitint”. O taip pat rakštis šiknoj komandiruotėse. Svarbiausia, kad man nieko specialaus nereikia. Aš randu, ką valgyt pas močiutes, o restoranuose problemų šiais laikais jokių. Na, nebent kur Čekijoje, bet ir ten viskas sprendžiama.

 

Prispaudžiau mygtukų jums bile kiek. Einu miegot. Labanakt.

 

Pisa etc

 

Piza irgi verta atskiro paminėjimo. Dabar, tai Toskana, o kažkada Pizos respublika – kariavo su Genuja, Florencija ir Lucca (dėl ko pizos bokšto statybos buvo pristabdytos beveik šimtmetį).

 

Nauja diena – nauji nuotykiai. Šiandien galima vyną gerti iš pat ryto, mat niekur nevažiuojam. Duoklė vaikams, o ir patiems ne pro šalį senus kaulus pašildyt. Taip ir darau – mosteliu vakarykščio vyno gerą saują ir einam gulėt po skėčiu.

 

– Kas tam pasidarė, – sakysit, po skėčiu guli.

 

Pačiam kažkiek baisu. Pusdienį pagulėt po skėčiu galiu, ilgiau – nelabai. Gyvenimas per trumpas, kad gulėt. Pagulėsim po pušim ar beržu, kai jau atsigulsim su visam. O atsigulti ten galima jau rytoj, o gal net ir šiandien. Negali žinot, todėl ant saulės gulim ribotai.

Vaikams čia – rojus. Jei važiuosit pro šalį, rekomenduoju. Paleidžiat bamblius ir ramiai mėgaujatės grappa ar kuo nors kitu. Bet jau sakiau. Tik turite pasiruošti morališkai, kad čia Italija. Niekas neskuba, viskas teka sava vaga ir kažkokie turistai ir rytų, vakarų ar šiaurės europos čia nesikotiruoja.

 

Pamiršau paklausti, kaip reikalai su pusryčiais iš vakaro, teko eiti ieškoti ryte. Tetos nėra dar, miega italai. Miega ir visas mūsų paplūdimys. Einu klaust į restoraną.

 

– Jo, – sako, ateikit pusryčių, kada norit.

 

Atėjom.

 

– Imkit, ką matot, kruasanai su džemu, kruasanai be nieko, o su šokoladu dar kepa.

 

Imam kavos ir to, ką jis turi.

 

– Kodėl nėra nieko valgomo?
– Čia gi Italija, jie taip valgo.
– Ką jie valgo? Būlkas su džemu?
– Čia tikra, trū, autentiška Italija, viskas kaip turi būti.
– Kodėl Carolinai neatneša šokoladinio?
– Todėl, kad kepa dar, sakė gi.
– Negali kepti tiek ilgai.

 

Taip ir papusryčiavom. Ir žinot ką, išėjom sotūs. Kapučino su būlka, visai gana pusryčiam. Italai be problemų atėję pasiima kavos ir būlką, ir dantų nešiepia. Nešiepkit ir jūs, nes visų pirma nieko daugiau negausit, antra – nereikia persivalgyti iš pat ryto.

 

– Galiu padaryt sumuštinių.
– Jūs norit tokių keptų, kaip mini picų?
– Bet kokių, gali būt su sūriu.
– Oj, picų pečius dar neveikia. Ateikit po pusės dvylikos.

 

Nesupranta jie, ko mes norim ir baimės pilnom akim dar kartą siūlo imti viską, ką matom, t.y. tuos pačius kruasanus su džemu, be nieko arba su šokoladu.

IMG_4798

Einam maudytis. Vaikų neįmanoma ištrakt iš vandens tris valandas. Ir nereikia. Tegul pamėlynuoja, ateis patys. Bet jie niekaip neateina. Vidiniai termostatai veikia puikiai – pasidaro šalta, išlipa smėlio pilių statyt. Sušyla – lenda į vandenį. Pasnorkelinu ir aš su jais. Jūros ežių, žuvų, krabų – nesuskaičiuosi. Italas vaikis rėkia:

 

– Granchio morto, granchio morto.

 

Bando man, durnam, išaiškinti, kad krabas miręs. Pats matau.

 

Kai atžaloms krenta cukrus, rodos, kad viskas, pasaulio pabaiga. Nėra daugiau laimės nei jūroje, nei saulėje. Reikia skubiai kuo nors maitinti. Einam į savo urvą praustis ir tada valgyti. Vakar pasirodė brangu, todėl išlėkėm ieštkoti kažko aplink ir nieko neradę valgėm kas papuolė. Šiandien spjovėm į viską ir atsisėdom mūsų restorane. Apie maistą nerašau, bet šį kartą privalau. Niekur nevažiuokit. Pusryčiai tikrai itališki, itališki ir pietūs. Tomas paprašė grilintų jūros gėrybių, Carro – keptų bulvių, Ieva – keturių sūrių picą, o aš sau – tuno salotų. Salotų atnešė kibirą tiesiogine prasme. Pica – praryk liežuvį. Bulvės, kaip bulvės, o jūros gėrybės – net šefas išlindo pasižiūrėti į tą dešimtmetį šaunuolį, kuris pasišovė tai suvalgyti. Didžiausia lėkštė tuno, kalmarų, dramblinių krevečių ir jūros vėžių. 15 europietiškų. Mums visiems užteko. Picos gabalas liko. Už viską – 42 eurai, įskaitant aptarnavimo mokestį 2×4 euro.

DFA23D50-7624-46EF-ADCD-902ADC376019.JPG

Po tokių pietų nieko nebeliko, kaip tik slinkti virškinti. Kai kas sudėjo bluostą, kai kas laiką leido prie devaisų, o į pavakarę, pagal plana, ruošiamės į Pizos Stebuklų Aištę. Buvom, matėm, bet tokias vietas galima lankyti daug kartų. Protu nesuvokiama XI – XII a. architektūra ir, žinoma, garsusis Pizos bokštas, kurio statybos užtruko 199 metus ir nuo kurio, neva, Galileo Galilėjus mėtė skirtingo svorio patrankos sviedinius stengdamasis įrodyti, kad jų kritimo greitis nuo masės nepriklauso. Kad sviediniai buvo mėtomi būtent nuo Pizos bokšto viršaus – nepatvirtinta, bet istorija graži ir labai padeda marketingui. Tikėkim, kad taip ir buvo. Aiškiai pamenu fizikos mokytojo mums demonstruotą eksperimentą, kaip plunksna ir švininis rutuliukas vakuume nukrenta tuo pačiu. Pagarba fizikos mokytojui, bet visų pirma seneliui Galileo, kurio tėvas tikėjo, kadi iš sūnaus išeis muzikantas, o pablogėjus šeimos ekonomikai – gydytojas, taip pelningiau. Neišdegė jo planas mūsų visų labui.

L1002661L1002662L1002663L1002667L1002668L1002670L1002671L1002673L1002674L1002675L1002676L1002678L1002682L1002687L1002692L1002696L1002704L1002705L1002707L1002711

Stebuklų Aištė – must see. Tikėjom, kad vakarop bus mažiau turistų. Nė velnio. Tiesinančių bokštą, devynios galybės. Man linksma. Šeimai irgi.

 

Carro buvo pažadėta šiandien aplankyti dar vieną, beveik pasaulio stebuklą – McDonalds. Juokiatės? Nesijuokit. Viskas gyvenime reliatyvu. Va ir Galileo tėvas juokėsi iš sūnaus inžinerinių ir matematinių užmanymų. Gal būtų žinomas medikas, o gal ir nebūtų. O fizikas ir matematikas tikrai žinomas ir iki šiol gyvena su mumis net Lazdijų fizikos klasėje.

 

– Ha, McDonalds ir fizika, tai kaip Vilnius ir Kaunas, – sakysit.

 

Gal ir taip, bet ne apie tai dabar. Apie reliatyvumą aš.

 

Vaikams, žinoma, euforija. Smegenys crap food priima su džiaugsmu. Šalia sėdinti 7 asmenų arabų šeima irgi priimtų, bet tėvas, per savo durną galvą, užsisakė burgerį su šonine. Demonstratyviai metė į šoną sužinojęs, kad ten kiauliena. Aš visokius tikėjimus gerbiu ir blogio kiaulienos nevalgyme nematau, bet visvien labai juokinga. Sekanti pramoga mums, atspėti, kaip moteriškės valgys, mat apsidangstę veidus burkomis. Pasirodo, kaip kokie žiurkėnai, maistą greitai pasikiša po burka ir švyst į burną. Žinau, žinau, baigiu. Ne rasistas aš, tik šiaip erzinuosi.

 

Po valgio – maudytis.

 

– Ateik vėl maudytis.
– Kada tuoj?
– Kai saulės diskas pasieks horizontą.
– Neeee, matai žvejų meškeres?
– Kai saulė pasieks jas, tada ateisi ir maudysies, kol nusileis.
– OK, – sakau.

JJrLVmy0Q%2ox4FVhcvlVA.jpg

Ir iš tikrųjų, kai italai jau žaidžia kortomis, kol madre ruošia vakarienę, mes vieni maudomės. Gaila bus rytoj palikti šį perlą ir gaila, kad jūros šioje kelionėje daugiau nebus. Bet bus dar vandens ir nuotykių bus.

 

Firenze etc

 

– O kodėl mes atvažiavom į Firenze, važiavom juk į Florenciją?

 

Teko pravesti trumpą įvadą į skirtingų kalbų niuansus. Suprato greitai. Bet iki Florencijos dar reikia nuvažiuoti. Atsibudome dar Bagno Tritone. Praplėšiau bluostą anksti ir iš neturėjimo ką veikt išlindau lauk. Restoranas jokiems pusryčiams nesiruošia, visi miega. Tik mauglis-gelbėtojas-paplūdimio prižiūrėtojas-senoms italėms komplimentų sakytojas, kuriam labai patiko Ieva, praslinko savo darbo vietos tvarkyti. Tyliai parslinkau atgal. Sukilo visi neužilgo. Išslinkom pusryčių ieškoti visi. Šiandien mes jau gudrūs, žinom, ką duoda pasryčiams. Kapučino, kruasanai, sultys – idealūs pusryčiai. Daugiau nieko ir nereikia. Ypač man, kuris pusryčių niekada nevalgo. Padavėjams šiandien išeiginė, kaip papasakojo mūsų “teta”, todėl aptarnauja virtuvės personalas, nei žodžio nekalbantis angliškai. Teta kaip tik atėjo ir patvirtino itališkai, ko mes norim. Bet mes ir ant pirštų jau buvom susirodę teisingai. Teta papasakojo, kad ji pusiau amerikietė (todėl tokia gera anglų kalba), kad jos tėvas – karininkas, Italijoje tarnavęs, kai ji dar buvo vaikas. Gyvena čia, turi savo Bagno Tritone, kuris skirtas italams, ne mums. Kai pasakiau, kad mes specialiai kažko tokio ir ieškojom, patvirtino, kad autentiškiau turbūt nerastume čia. Kad porą kambarių paleido per booking tik šiemet ir dar nei vienas nenakvojo ilgiau, negu vieną naktį, mes pirmi. Aiškiai supranta, kad iki viešbučio su pilnu servisu netraukia, bet bando eksperimentuoti. Apie vietą pasakojau vakar – idealu su vaikais. Maistas geras ir nebrangus (sąlyginai). Vien italai aplink. Servisas irgi itališkas. Jei pompastikos neieškot, all inclusive nedomina, norit gyventi ant jūros kranto su nemokamu parkingu ir skėčiu dvidešimties minučių atstumu nuo Pizos, labai rekomenduoju.

 

Po pusryčių išlėkėm išsimaudyti. Su jūra skyrėmės su ašaromis. Visas gyvenimas vėl sugriuvo. Kitos tokios vietos jau niekada nebus. Kodėl mes čia ne mėnesiui ir panašiai. Bet pasirinkimo palikta nebuvo, todėl aistros greit nurimo. Pinigus teta tik išvažiuojant paėmė. Labai ne itališka. Suprantama, teta visaip stengėsi mums įtikti, kad reitingas būtų geras nuo pradžių, nes tai garantuotos aukštesnės pajamos. Jos pastangos įvertintos, gaus gerą reitingą.

 

Kaip jau sakiau, šiandien keliaujam link Florencijos. Turėjau viziją aplankyti kokius nors terminius šaltinius, bet viskas, kas smagu, smarkiai toliau į pietus. Tiek iš kelio tikrai nesuksim. Užtai sukam pakeliui į Lucca su planu ten papietauti. Su parkingu šalia miesto sienos (labai įspūdingos ir puikiai išsilaikiusios) – striuka, bet radom visai nebrangų ir labai patogioje vietoje.

 

Visos istorijos nepasakosiu, bet keletas faktų. Luka vienu metu buvo galingiausia centrinės Italijos valstybė ir varžėsi su Florencija. Ištremtas Dantė daug laiko praleido čia, jo Dieviškoje Komedijoje yra daug užuominų apie to meto Lukos feodalines šeimas. Giacomo Puccini gimęs Lukoje. Miestas (gynybinės sienos apsupta dalis, daugiau nematėme, todėl negaliu komentuoti) tikrai vertas pamatyti. Pasiklysti neįmanoma, o smagus pasivaikščiojimas – garantuotas. Įtariu, kad mes auto pasistatėm ten, kur turistai nestato. Visai kitoje pusėje. Mat turistų pradžioje buvo visai nedaug ir pradėjo daugėti judant link centro.

 

Pavalgėm kažkokioj aludėj. Nieko fancy, bet labai skanu. Norėjom su Ieva risotto, bet, matyt, ne šiandien. Paskaičiau ryte praeitos kelionės po Toskaną prisiminimus. Ten risotto taip pat ieškojom ir niekaip mums jo nepavyko rasti. Nepamenu, ar radom. Jei ir radom, tai turėjo būti labai prastas, nes neprisimenu jokio wow. Risotto – dievų maistas. O su mūsiškiais šviežiais baravykais, mmm. Ieva sapnuoja nuo praeito rudens, kai turėjau per daug atostogų namie ir kad laiko veltui neleist, grybavau. Atsivežkit baravykų, pagaminsiu risotto.

L1002712L1002714L1002716L1002717L1002718L1002720L1002721L1002722L1002725L1002729L1002732

Anna iš Florencijoje išnuomotos vilos teiraujasi, kada mes pribūsim, kaip tik tuo metu, kai mes jau sukam į autostradą link Florencijos. Valanda liko, atsakau ir spaudžiu neviršydamas.

IMG_4840

GPS Florencijoj pasimeta. Kažkodėl veda per ligoninės parkingą. Įvažiavau, pasiėmiau bilietą, išvažiavau. Villa la Pergole – ant kalvos šiek tiek už miesto. Rodos visai kaimas, keliukas visai siauras. Toks siauras, kad iki galo nedrįsau važiuot. Sustojau ir nuėjau. Čia, pasirodo. Vartai aukšti, kaip ir tvora. Viskas taip siaura, kad nissanas iš pirmo karto netelpa. Anna pasitiko mus su dviem anūkais (spėju). Dar ryte Ievai sakiau, kad turiu nuojautą, jog pas Anną bus gerai. Panašu, kad taip ir bus. Mums paskirta XV a. namo dalis su atskiru įėjimu. Miegamasis, virtuvėlė (kur be kavos kažin ar ką daugiau pavyktų pagaminti), dar vienas miegamasis, virš virtuvėlės. Kaip muziejui viskas. Aprodė teritoriją  – baseinas, didžiulis sodas su alyvmedžiais.

 

– Čia galit slyvų pasiskint, čia mūsų ponis, to šuns nebijokit, ir šito nebijokit, čia galit ant batuto šokinėt ir t.t. Gal jums duonos su nutella? Gal ko nors reikia? Gal rankšluosčius duot? Gal mašiną patraukt, kad netrukdytų?

 

9.1 iš 10 booking reitingas. Stengiasi Anna.

 

Išsiruošėm su Tomu parduotuvėn už maždaug kilometro. Netoli, bet gal ne 34 laipsnių karštyje. Šiaip taip nupėdinom ir parpėdinom. Parsinešėm visko, tik nei lašo su laipsniais. Logiška, negi parduotuvė ligoninėje prekiautų alkoholiu. Teks vakare ragauti likusią grappą, dėl ko aš nei kiek neliūdžiu. Keliukas nuo vilos link ligoninės siauras, tarp dviejų akmeninių sienų, apaugęs lapija ir pilnas driežų.

 

– Čia geriausias slaptas kelias, – konstatuoja Tomas.

 

Grįžom šlapi ir persirengę šokom į baseiną. Vietinė familija irgi čia. Neaišku, kas kieno vaikai ar anūkai. Laikosi nuo mūsų atokiai – netrukdo.

 

Valgyt turim, bet roges ruošk vasarą arba ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj. Naujas planas – dar šįvakar pabėgti į centrą. Su Tomu išsiaiškinome, kad auto galėtume palikti prie ligoninės už 4 eurus ir dar už 12 suvažinėti į centrą tramvajumi. Daugoka. Važiuosim su savo. Net jei pavyktų prisiparkuoti už brangiai, bus pigiau. Bijau Florencijos eismo ir ZTL zonų bijau (riboto eismo zonų), mat teko skaityti, jog visai sėkmingai italai jus po to suras ir baudą įteiks. Bet važiuojam. GPS vėl grybą pjauna – tokiom siaurom gatvelėm veda, kad Ieva dengiasi akis, liepia statyt mašiną čia ir eit. Aš nepasiduodu. Vienoje vietoje eismas sustojo. Aš sustojau nuokalnėje, o sekančioje įkalnėje matau stovintį auto. Neaišku, ar bėda, ar kas iš priekio trukdo. Pro šalį bėgantis italas suskubo padėti. Pasirodo, moteris sustojo įkalnėje ir pajudėt nemoka, o atgal irgi nesigauna. Keliukas toks siauras, kad nei pirmyn, nei atgal. Italas įšoko už vairo, ją persodino į galą ir mus visus išvadavo nuo bereikalingo stovėjimo. Apsukom keletą ratų palei centrinę stotį, radom kur pasistatyti už 1.6 euro valandai, o nuo stoties iki Santa Maria del Fiore – ranka paduot. Bet pirmiausia, valgyt. Užsukom į turgų – Mercato di San Lorenzo. Ten antram aukšte daug restoranėlių ir tikrai atsiras ką valgyt bet kokiam skoniui. Tik risotto nėra. Vaikai nesutaria, ar nori hamburgerių po 15 eurų, ar ko nors kito, todėl išėjom lauk.

L1002736L1002738L1002741

Traukiam tolyn, link Santa Maria del Fiore. Bazilika užima kvapą. Protu nesuvokiamas dydis ir prabanga. Nors ir vakaras, turistų galybė. Kažkokia azijietė, paprašė ją nufotografuot. Visaip teko fotografuot. Ir iš kairės, ir iš dešinės. Stok čia, fotografuok iš čia. Žodžiu, pabuvau jai selfie sticku. Pagalvojau, kad kažkokiam prašalaičiui telefono į rankas neduočiau, net jei jis ir su šeima. Ji ne vienintelė. Kažkoks bičas atkišo savo blackberry su nulis kablelis kažkiek megapikselių kamera:

 

– Kad visas bokštas matytųsi, – paprašė.

 

Vaikai nusprendė, kad jiems užteks ledų, kad kažkiek nenumirti iš bado, o vėliau maitinsis burger king. Na ir mat jį devynios. Geriau burger king, kur tikrai valgo, o ne užsisako kažką už 20 eurų ir lieka. Ypač, kai atlikusio maisto utilizatorius mėsos nevalgo. Žaba palikt.

 

Ledai pas Don Nino – labai skanūs.

L1002745L1002747L1002750L1002756L1002757L1002762

Traukiam dar toliau, link Palazzo Vecchio. Dovydas vietoj, nors ir kopija. Įkišom nosis ir į pačius rūmus. Kiek Mediči turėjo turtų, kad galėjo sau leisti tokią prabangą. Netelpa skaičiuoklėje. Neprasta šeima – Mediči „pagamino“ keturis popiežius ir dvi Prancūzijos karalienes, vienu metu buvo turtingiausia Europos šeima. Jų įkurtas bankas – viena gerbiamiausių organizacijų ir t.t. Pastudijuokit, apie juos nemažai prirašyta.

 

Kol orkestras prie Palazzo Vecchio ruošiasi koncertui, mes žavimės likusiomis statulomis, eksterjerais, turistais. Matau senuką ant dviračio su fotoaparatu ant kaklo. Sakau Ievai, kad negali būti toks senas turistas, turbūt vietinis, bet kam tada kamera. Įtariu – kolega. Nulipa nuo dviračio, pasiima kamerą ir matau TĄ žvilgsnį, kokiu tik fotografai skenuoja aplinką. Nuskenuoja mano kamerą, pasiima dviratį ir tyčia eidamas pro šalį klausia:

 

– Is this leica?
– Aha, – atsakau.
– O, aš turiu keletą, bet va fotografuoju su šituo, – rodo canon muilinę, nėra skirtumo, kuo fotografuot, – sako.
– Aha, – atsakau.
– Nepardaviau nei vienos kameros, turiu krūvą. Visokių formatų ir pavidalų. Kažkada spausdinau pats, o dabar draugai padeda. Va tau mano vizitinė, parašyk, atsiųsiu tau savo knygą. Žurnalų irgi atsiųsiu.

 

Smagiai pasikalbėjom su Maurizio Berlincioni. Permečiau trumpai jo darbus. Nusikeliu kepurę. Grįžęs parašysiu jam.

L1002763L1002768L1002769L1002771L1002772L1002773L1002775IMG_4859IMG_4863IMG_4864

Pakeliui link auto sustojome burger king. Tomas, įpratęs prie gyvenimo, kad kur pasidėsi, ten ir rasi, meta telefoną ant stalo šalia. Matau, kaip du bičai ateina, lyg niekur nieko, griebiu telefoną ir perkeliu saugiau. Bičai apsisuko ir išėjo.

 

– Supranti, kodėl prašau nieko nepalikinėt auto viduje?
– Aha, bet tai juos į kalėjimą pasodins.

 

Teko dar vieną trumpą paskaitą pravest. Visai prie pat stoties, kaip ir reikia tikėtis, alkoholikai, benamiai, narkomanai ir visokie keisto plauko tipai. Vaikai kažkiek išsigandę. Ypač, kai palikau visus sėdėt auto požeminiam parkinge ir nulėkiau susimokėt. Užsirakino, bet labai bijojo. Pasirodo, kažkur ten gyvena benamiai (kalambūras, jei gyvena, reiškia ne benamiai, tik ar garažas yra namai, sunku pasakyt). Ieva spėjo galvoje prasukt 84 scenarijus, kas su manim gali atsitikt ir ką jai po to reikėtų čia daryt.

L1002776L1002777L1002780

– Aš net nežinau, kur mes esam…

 

Atgal GPS vėl veda šunkeliais. Aš jo neklausau ir seku ženklus link ligoninės. Ieva dengiasi akis, bet dabar nėra taip baisu, kaip buvo diena – eismas mažesnis. Nors mopedai išdygsta iš niekur ir lenkia mus iš visų pusių. Svarbu staigių manevrų nedaryti, ba man akmens ant sąžinės už pervažiuotą mopedistą visai nereikia.

 

Grįžom sėkmingai ir greitai. Vila tik 5 km nuo centro. Iš bėdos galima ir pareit būtų. Mums neteko.

 

Šeima po šitiek nuotykių nulūžo momentaliai, o aš, skanaudamas grappą, dalinuosi su jumis. Labanakt.

 

Chill in Firenze etc

 

Tiesiogiai. Planų buvo visokių, gal Siena, gal, jei į miestą neit, o į tokią peklą, kur masė turistų ir 32 laipsniai pavėsyje, tikrai dieną nesinori, atgal prie jūros. Kol laukėm pusryčių, nutarėm niekur nevažiuot, o dieną paskirti čilinimui mūsų penkiolikto amžiaus viloje.

 

O pusryčiai, pasirodo, mums jau paserviruoti. Čia mes ilgai miegojom, o Anna jau gyva iš pat ryto. Vis prieina, paklausia, ar mums nieko netrūksta. Gresia jai 10 iš 10 booking.com nuo mūsų. Ne už vilą, nors ji be abejonės verta dešimtuko. Už Annos požiūrį į savo darbą. Mūsų buvimas čia niekuo neapsunkintas. Viskas patiekta, paserviruota, paklausta, ar mums nieko netrūksta, pateikti tipsai, kur važiuot, kur parkuotis, ką veikt ir t.t. Anna perfekcionistė ir jai turimų balų negana, ji nori 10. Nežinau, spėju. Galbūt ją nervuoja mūsų atostogų betvarkė, bet tarnų mes su savimi nesivežiojame, todėl kojinės ten, kur vaikai jas numetė. Atostogos juk.

 

Pusryčiai – itališki. Šviežia duona, įvairūs džemai, alyvuogių aliejus, varškė, kava, persikai. Garantuotai kažką praleidau. Mokau Tomą valgyt duoną, kaip valgo vietiniai, t.y. įsipilti į lėkštę aliejaus, tokio parduotuvėje nerasit, pačių spaustas, extra extra extra virgin, drumzlinas, nerafinuotas, be priedų, bet skanumas – kaip pasakoj. Kaip pas Medičius už ausies. Kava – kaip ir turi būti Italijoje. Pilamės pieno, žinia. Duona su džemais tirpsta burnoj, o persikai. O persikai! Nėra žodžių jų skoniui nupasakoti arba aš jų nežinau. Svarbiausia žinot kas? Kad po tokių pusryčių jautiesi sotus, bet neapsunkęs. Karštis, žinoma, irgi daro savo – net pietų nesinori, bet valgymo įpročius tikrai koreguosiu. Vaikų pakoreguoti kol kas nepavyks – mokykloje tiekiamas švediškas stalas ir pusryčiams, ir pietums, o dar juos maitina priešpiečiais ir pavakariais. Suprantama – šalis šiaurinė, aborigenai – šiltakraujai. Jiems reikia kalorijų kūno temperatūrai palaikyti. Čia gi saulė ir taip palaiko temperatūrą. Su mano kompleksija temperatūrą namie prilaikys vidiniai resursai. Ėsiu mažiau, pažadu.

IMG_4876

Prie baseino jau karšta, nors dar saulė nepersirito per pusiaudienį. Kas bus toliau, matysim.

 

Moteriškė su dukra, pliaukšdamos angliškai, ieško Annos. Atsakau, kad nežinau kur ji.

 

– O iš kur tu?
– Iš ten ir ten, o jūs.
– Aš italė, šeima čia mano.

 

Spėju, dukra. Prie baseino pasirodė ir likusi šeimos dalis. Vyras, Al‘as, kalbėjimo mašina kažkokia. Rašė muziką filmams ir tv show. Dabar – retired. Su šeima lanko Italiją ir va atvažiavo žmonos mamos aplankyt. Apkalbėjom viską – geopolitinę situaciją Europoje, jo namą Filadelfijoje, pats jis iš Niujorko, koks debilas Putinas, imigracijos keliamas problemas Europoje, dešiniųjų stiprėjimą, karą Sirijoje, Amerikos milijardierius, su kuriais jis bičiuliaujasi ir dar kokias devynias galybes temų. Privertė pasižadėti apsikeisti emailais prieš išvažiuojant, nes „tu turi galvą ant pečių“ ir išrūko su šeima valgyt į miestą ir pirkti suvenyrų dukrai iš pirmos santuokos, kuri tik ką susilaukė vaikelio. Linksmas Al‘as.

 

– Nu tau ir sekasi šitoj kelionėj su pažintim. Dar niekada taip nebuvo, – sako Ieva.

 

Tikrai nebuvo. Ypač sekasi su italais, kaip nors susijusiais su JAV.

 

Kai jau karščio kentėt neįmanoma net vandeny, einam čilinti po stogu. Net prisnaudžiau ant antikvarinės sofos po Toskanos paveikslais. Galit kažkiek pavydėt.

 

Toliau – kortos. Anna ir vėl domisi, kaip mes. Mes nereiklūs – all good. Gal jums duonos su nutella, gal jums gert, gal jums šoną pakamšyti, gal jums dainelę padainuoti.

 

Saulė vakarop, la familia (dabar jau mūsų) ruošiasi į žmones. Šiandienos vakaro planas – Ponte Vecchio (senasis) tiltas per Arno upę. Kur parkuotis jau žinom, kaip privažiuot ir parvažiuot irgi. Todėl be streso pakeliui į centrą stojam parduotuvėje burbuliukų ir grappos ir jau vakar pramintu taku traukiam link garsiojo tilto. Ar žinote, kad virš tilto yra koridorius, kuris jungia Palazzo Pitti (naujuosius Mediči rūmus) ir Palazzo Vecchio (senuosius rūmus)? Ar žinote, kad Ponte Vecchio yra vienintelis vokiečių nesubombarduotas Florencijos tiltas tiesioginiu Hitlerio įsakymu? Ar žinote, kad… Patys pasiskaitykite. Slaptu koridoriumi būtų smagu pasivaikščioti. Galima nusipirkti tokį turą, tačiau mums pasirodė nevertas už jį prašomų pinigų. Gal kitą kartą, vėl po šešių metų, kai vaikai paaugs.

 

Ponte Vecchio gražus, bet objektyviai – mačiau gražesnių. Aha, seniausias Europoje segmentinis arkinis tiltas, viską ten. Neva žodis bankrotas kilo būtent iš čia, t.y. tilto prekeivių problemų su mokėjimais.

 

Prasiėjome iki Palazzo Pitti su viltim patekti į rūmų sodą, bet planas neišdegė, todėl pasitenkinome ledais kairiajame Arno krante, kurie vaikams pasirodė patys skaniausi gyvenime ir saulei leidžiantis virš miesto, per Ponte Santa Trinita grįžome atgal. Tomas visu keliu tikrino Gucci, Armani, Prada, Massimmo Dutti kainas vitrinose ir kūrė planus, kaip jis taps turtingas. Tegul kuria, tegul siekia, tegul svajoja.

L1002783L1002784L1002785L1002787L1002788L1002789L1002790L1002791L1002792L1002793L1002795L1002796L1002798L1002799L1002800L1002801L1002802L1002803L1002805L1002808L1002810L1002812L1002814L1002816L1002817

Vakarienė McD, nes ten gaunamos jauniems organizmams reikalingos kalorijos. Aš tenkinuosi salotomis, o Ieva iš viso nevalgo. Turim burbuliukų ir mažų užkandžių prie jų vakarui. Užteks.

 

Ryt vėl judam tolyn. Gaila, kad lieka vis mažiau laiko. Tiksliau, jo beveik nebeliko. Labanakt.

 

Maranello etc

 

Kas žino, iš karto supras, apie ką eis kalba. Kas ne, paskaitys ir supras. Ilgai svarsčiau (kokias 3 minutes) vairuodamas, kaip pavadinti šiandieną. Variantų bent keletas. Nusprendžiau taip, nes o kaip gi kitaip prie esamų aplinkybių.

 

Atsikėlėm vėl kaip kokie tinginiai (gyvuliai tokie yra) kažin kiek po aštuonių. Šeima įsidrąsinusi, duok jiems pusryčius iš kart. Anna dar tik lėkštėm barškina, o mes jau apie jos duris brazdam. Šiandien viskas vos kitaip – pomidorų salotos su mocarela, sultys, kavos kibiras iš karto, nes vakar kartojom, servetėlių nepamiršo. Žodžiu, kol kas laikausi ties 10. Smulkmenas (kaip servetėlių pamiršimas) galima atleisti. Visų pirma – čia Italija, visų antra – galima paprašyti, jei esate nešvarūs, kaip mūsų vaikai, ir labai jų reikia. Viskas be galo skanu. Vaikai valgo itališkai – duona su nutella ir uogiene, sultys ir vanduo.

IMG_4894IMG_4892

Po pusryčių išlėkėm maudytis paskutinį kartą čia, mat laukia kelias link Lago di Garda – Garda ežero, kur mūsų laukia paskutinė naktis Italijoje šį kartą. Sakau šį, nes tikrai bus kitas, jei tik gyvi būsim. Galvoja, va, žmogus, kad dar ilgai jam liko, o iš tikro tai nei vienas juk nežino. Jeigu mąstyti dar giliau, tai mirtis yra vienintelis dalykas, dėl kurio gyvenime galime būti tikri. Visa kita – skliausteliai. Tačiau žmogus gyvena taip, lyg ruoštųsi gyventi amžinai, o kai pakalnėn viskas pasileidžia, atsigręžus atgal viskas – viens du ir suskaičiuota. Nebandau jums įpiršti nuomonės, kad gyventi reikia šiandien, nes tuoj man prikišite Krylovo pasakėčią „Strekoza i muravej“ – skruzdė iš žiogas. Vienas dulkinosi visą vasarą, ruošėsi žiemai, arė, plušo, sėjo ir akėjo, o kitas tik į Verdi operas ėjo, alkoholį vartojo kas vakarą ir žiemai visai nesiruošė. Krylovas, turbūt, turėjo omeny (bent jau taip mus mokė tarybinėje mokykloje), kad nebūkit, kaip strekoza – dirbkit didžiosios tėvynės labui, darykit penkmečio planą, gaminkit tankus, kad aplenkti tą prakeiktą kapitalistą. Aš manau kiek kitaip – nebūkit, kaip strekoza, kad viskas šiandien, bet ir nebūkit, kaip muravej, ba rytoj jau gali būt vėlu, o didžioji tėvynė neateis ir neprikels jūsų, kai riba jau peržengta ir būsit jūs uždirbę tėvynei vieną tanką, bet nieko sau ir, svarbiausia, nieko savo atžalom. Annos buveinė apie tai gerai primena – vila pradėta statyti XIV amžiuje, šeimos koplyčia, kurią turėjom garbės šiandien pamatyti, pastatyta XVI amžiuje. Su paauksuotomis ikonomis ir suolais maldai – viskas, kaip priklauso. Prisimenant Krylovą – nebūkit skruzdės, dirbantys dėl darbo, ba nebus ką prisiminti, o ta viena all inclusive kelionė tik nervuos, kai pro likusius dantis čiulpsit manų košę. Nebūkit ir žiogai, kurie prisiima sms kreditų šūdams, ba irgi nebus ką prisiminti apart Louis Vuitton rankinės už 2000 eurų, pirktos, kad pasimaivyti prieš draugę ir parduotos už 200, kad grąžinti degantį sms kreditą. Žodžiu, supratot. Balansas turi būti gyvenime. Ir mažiau žiūrėkite į kitus, ypač facebūkuose. Būkite savimi.

 

Išsiplėčiau bevairuodamas. Sukam iš autostrados link Maranello. Kas žinote, ko žmonės suka į Maranello, pakelkite uodegėles. Žmonės suka ten, nes ten – Ferrari gamykla, o šalia ir muziejus. Suprantat – Ferrari. Ferrari mano svajonių Formulės 1 komanda dar nuo LitPoliInter laikų. Gal ir nerodė Valinsko TV, nepamenu, bet buvau visai jaunas, kai pradėjau žiūrėt, snarglys dar per lūpą tekėjo. Šeima nelabai domisi, bet suaugusiam 17, vaikui 7 pinigai – galima ir užeit. Mano pasididžiavimai atėmė telefonus ir puolė dokumentuot viską, pradedant Enzo kabinetu ir baigiant 2018 metų F1 bolidu. O aš, kaip vaikas saldainių parduotuvėj su neribotu kreditu, einu išsišiepęs. Scuderia Ferrari istorija, gražiausi kūriniai. Nėra žodžių, o aš ir nesiplėsiu, nes jei jums Ferrari ir F1 ne prie širdies, tai ir nebus. Ir nieko tame blogo. Aš pildau savo svajones, ne jūsų. Kai man bus sumokėta už Svarovski muziejaus aplankymą, aplankysiu ir jums atsiskaitysiu. Tačiau kol kas galiu rinktis.

L1002818L1002819L1002820L1002821L1002822L1002830L1002831L1002833L1002834

Sėdau ir į F1 simuliatorių ir nuo Kimi rekordo Monzoje atsilikau tik 11 sekundžių. O gal net, nes Level 1. Juk Level 4 šitam simuliatoriuj iki Raikkonen‘o level 0 realybėj netraukia net. Supratau, kad matyti kažką ant vairo labai sunku – viskas vibruoja ir šokinėja, mygtukų devynios galybės. Nors žaisti galėčiau čia iki nakties, tačiau 25 eurai už 10 minučių, įskaitant instruktažą – kiek daugoka.

IMG_4928IMG_4943

Išėjau – euforijos apimtas ir adrenalino pripumpuotas. Važiuojam toliau iki Garda ežero. Važiuojam ant kuro garų – kažkur reikia skubiai užsipilti. Radom, nors ir ne iš karto. Italai tai kortelių neima, tai debetinę jiems duok, tai dar koks velnias.

 

Viešbutis neblogas, bet su ankstesniais nepalyginsi. Užtai vaizdas iš balkono oho, o ir baseinas neblogas. Daugiau nieko vienai nakčiai nereikia.

IMG_4953

Apėjom Garda pakrantę trumpai ir pagaliau einam valgyt risotto. Skanu, bet pas mane ne prasčiau. Ką ryt veiksim, nežinau. Paskutinė diena ant lagaminų – nedaug ką nuveiksi.

 

Lado di Garda etc

 

Pernakvojom ir čia. Carro apatinius susirinkau lauke po kiemą. Vėjas, matyt, pūtė nesilpnas. Oro prognozė nieko gero šiandien nežada, todėl nusprendėm nelikti čia. Išsiregistruoti reikia iki 10, o lėktuvas tik 17.55, taigi vienas iš variantų buvo likti ilgiau ir, žinoma, susimokėti už malonumą. Bet lyja, todėl mokėti prasmės nėra. Neskubėdami ruošiamės ir einam pusryčiauti. Pusryčiai čia – labiau pritaikyti vokiečiams ir austrams – virti kiaušiniai, jogurtai, visokie pyragai ir t.t.

 

– Nesuprantu, kodėl čia, kur viskas auga, kur sėklą numesi, neduoda jokių daržovių, – stebisi Ieva.

 

Stebiuosi ir aš. Nevalgo italai daržovių. Viskas būtų OK, jei ne šūdina kava iš aparato. Esu gėręs ir prastesnės turistinėse vietose, be ne šitoj kelionėj. Tačiau vokiečiams tinka, todėl tinka ir man.

DJI_0739DJI_0740DJI_0742DJI_0744

Po pusryčių lekiam į kalnus. Dūriau pirštu kažkur, per kalnus, svarbu, kad link oro uosto, nors ir ratais. Pravažiavę Lago d‘Idro pasukome SP669 keliu į kalnus. Nors ir esame Lombardijoje, architektūra labiau primena pietų Tirolį. Kuo toliau – tuo gražiau. Tikrai rekomenduoju pravažiuoti. Karvės su skambalais po kaklais, iš kurių trykšta reklaminis šokoladas, snieguotos viršūnės, +7 šilumos – viskas, kaip priklauso. Į debesis įlindom taip, kad nieko nematyt ir čia… stop ties Bazena. Betoninis blokas ant kelio užverstas ir niekaip neapvažiuojamas. Visi, kas atvažiuoja, apsisuka. Sukamės ir mes. Tačiau yra maža dilema – mobilaus ryšio čia nėra ir nėra jau ilgokai. Nissan‘o GPS veda tiesiai į tą betoninį bloką. Jokio offline žemėlapio neturiu, ba o kam, galvojau prieš kelionę. Ryšys yra visur ir roamingas nekainuoja. Pamoka bus. Yra keliukų šen bei ten, bet rizikuoti ir vėl nesinori. Todėl lekiam žemyn iki didesnio kaimo su mobiliu ryšiu, kur mums google draugiškai siūlo važiuoti atgal, beveiki iki pat Garda, kad jį devynios. Išvažiavom dešimtą, dabar pirma. 3 valandos. Lėktuvas, primenu, šeštą. O dar reikia atiduot auto. Gal spėjam, o gal ir ne, jei kokie nors nuotykiai dar laukia pakeliui atgal.

IMG_4960IMG_4961IMG_4962IMG_4964IMG_4966IMG_4965IMG_4967IMG_4968IMG_4969

Nebuvo, bet pakeliui jau beveik susitaikėm su mintim, kad skrisim namo rytoj. Prie auto nuomos buvom trečią, turim dar pusvalandį, todėl spėjom į parduotuvę smulkmenų. Pridavėm auto ir oro uoste buvom truputį po keturių. Užtektinai laiko, juolab, kad dėl lietaus ir audrų mūsų lėktuvas valandą vėluoja.

Toliau – neįdomu. Grįžom sėkmingai ir be nuotykių. Iki kitų susitikimų!

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s