Norge, ikke sant

 

 

Intensyvi vasara tokia. Labai intensyvi. Atostogų neturiu, o jau savaitė ir taip paimta avansu, mat Italija buvo suplanuota dar prieš keičiant darbą. Išėjo kolegos atostogų. Vasara juk. Keturiom savaitėm išėjo daugelis.

 

– Gal gali pabūt back-up?
– Galiu, – ot durnius, galvoju.
– Gal ir už mane gali pabūt back-up?
– Galiu ir už tave, – sakau ir galvoju, kad visai dalbajobas.
– Edvardas pabus mano back-up, – sako trečias.

 

Likau aš ir dar keletas durnių, tokių kaip aš. Vasarą niekada neatspėsi, bus daug visko, ar ne. Bus, kaip bus, galvoju sau. Ne pirmas kartas.

 

Vienok po dviejų savaičių visiškai crazy situacijos darbe (negali būt back-up trims ar daugiau) spjoviau į viską, juolab, kad žmona protingesnė, atostogauja jau, o ir zyzimo nusibodo klausyt. Pradėjau dairytis, kur išlėkus, bent jau trumpam.

 

– Gal į Norvegiją? – sako brangioji.

 

Žiūriu Norvegiją. Nu jo, galima, bet nepigu ten. Nepigu visom prasmėm. O ir nėra nieko gero, ta prasme, jei kur arčiau fiordų, kosmosas kažkoks ir pasirinkimo nėra. Visiems atostogos. Pradėjau žiūrėti alternatyvas. Gruzija – per trumpai kelioms dienoms į Kutaisį, Italija – per brangiai, o ir buvom tik ką, Graikija – iš viso nieko nėra, čarteriai trumpam neskrenda, neapsimoka jiems. Į Lenkiją gal? Statybininkai važiuoja atostogų. Brangu. Nemenkinu Lenkijos, bet jei jau kaina, kaip Italijoj, tai tegul atostogauja jie patys. Kroatija – gal kitą kartą. Danija? Irgi nepigu ir jei jau kainuoja tiek pat, kiek visur, gulėt kempinge šalyje, kur aukščiausias kalnas netraukia 171 metro virš jūros lygio. Net Juozapinės „kalnas“ aukštesnis visu 100 metrų. Ne, į tą „kalną“ kol kas nevažiuosim. Visur brangu, nes gi ieškom likus dviem dienom iki važiavimo. Gera vasara pasitaikê, visi namai nameliai jau senai išnomuoti, pasirinkimas nedidelis.

Grįžau prie Norvegijos. Kalnų norisi karalienei. Ir fiordų. Ir ramybės. Ir gražios gamtos. Namuko be elektros ji nenori (buvo toks variantas, statai auto ir eini apie valandą, o ten troba, kur jokių patogumų). Prie fiordų, kaip sakiau, nieko nėra. Norėtume ten, kur jau esam buvę, kur nors link Aurland, Gudvangen. Ai, daug maž visus kriterijus atitinka slidininkų rojus, dar vadinamas skandinaviškomis Alpėmis, Hemsedal. Ten ir čiumpam apartamentus ant kalno (Skarsnuten Apartments, jei ką).

 

Ruoštis ilgai nereikia. Su savo transportu važiuojam, galima susimest viską, ko reikia. Tiesa, pirmai nakvynei palnuojam stoti Osle, mat išvažiavus po darbo pasiekti Hemsedal reikia bent 7-8 valandų, jei niekur nestoti.

 

Skauda pilvą. Nesuprantu, šikt norisi ar tėvynės gaila bet jau net vairuot sunku. Geroji pusė visaip rūpinasi. Draugės Ingos pagalba nustatomos diagnozės, matuojama temperatūra ir jau beveik skambinama į ligoninę.

 

– Nieko man nėra, viskas ok, – sakau.

 

Nepadeda, nes termometras, išdavikas, rodo 38.2.

 

– Gal užvalgiau ką, o temperatūra čia ne prie ko?
– Nemirk dar, neturi teisės mirt.

 

Neturiu, o ir nenorėčiau taip numirt.

 

– Jis mirė, nes nesugebėjo pakakot…

 

Nors tuo metu nebuvo labai linksma. Sumigo chebra, kai pažadėjau, kad pats nuvažiuosiu į ligoninę, jei blogai bus. Be to, ne Mozambike esam, yra čia ir ligoninių, ir daktarų.

 

Ryte geriau. Nesijaučiu dar visiškai sveikas, bet smarkiai geriau. Smarkiai geriau visą dieną, nors pilvą vis dar skauda. Jei iki grįžimo nepagerės, skambinsiu specialistams.

 

Kuo toliau į kalnus, tuo jei aukštesni.

 

– Stok čia. Ne, stok čia. Ne, gal stok ten.

 

Ir tai visai ne šposas. Kiekvieną kartą čia atvažiavus, vis kas nors naujo.

 

Jau beveik vietoje užsukom į vietinę parduotuvę šio bei to. Brangiau, negu namie, bet nebankrutuosim. Tik vietinio alaus geriau nepirkti. Litras – virš 100 kronų. Brangu. Nepatingėkite sustoti Švedijoje (mat greičiausiai pro ją važiuosit). Vynas ir alus ten geras, pasirinkimas irgi, o ir kainos žmoniškos. Ne Vokietija, bet gerooookai pigiau, nei Norvegijoje.

 

Viešbutį, kur turim pasiimti raktus, radom greitai. Tiesa, teko susimokėti už kelią 50 pinigų, bet vėliau gavome kortelę visai savaitei.

 

Apartamentai, kaip ir tikėtasi, erdvūs ir modernūs, bet niekas neatstos vaizdo pro langą ir iš terasos. Guli miegamajame ir grožiesi kalnais sau. Po greitų pietų ir atsigulėm pasigrožėt, kai kas ir prisnūdo.

 

Vakaro planas, iškišti nosis lauk nors trumpam. Neišdegė planas. Iškišom nosis ilgam. Pūstelėjau į alkotesterį, tas parodė nulius. Važiuojam, kur akys veda.

 

Alkotesteris, vienas iš geriausių pirkinių so far. Pagal naudingumą puikuojasi tope su robotu – dulkių siurbliu bei žolės kirpimo robotu. Imu į visas keliones, kad nerizikuot savo ir kitų gerove, bei pinigine. Čia leidžiama 0.2 promilės, kaip ir Švedijoje, vienok labai nesąžininga, mat už valties vairo leidžiama 0.8. Bandžiau kažkada pūstelt beragaudamas su draugais viskį. Jaučiausi taip, kad tikrai nesėsčiau už vairo. Alkotesteris parodė 0.6. Įsivaizduojat? Valtį galėčiau vairuoti visai girtas. Matyt tie ponai, kurie taisykles kuria, patys girti plaukioja.

 

Akys veda kažkokiais žvyrkeliais, paeežerėm, link snieguotų viršūnių, kur net anksčiau matyti susisukę beržai pasibaigė ir Carolina pelkėj pametė batą. Nepapasakosi. Reikia pamatyt. Nuotraukose kažkiek matosi, bet didybę reikia pajaust. Atvažiuokit čia. Rekomenduoju.

DJI_0759DJI_0760DJI_0761DJI_0764DJI_0768DJI_0769DJI_0770DJI_0773DJI_0774DJI_0777DJI_0781DJI_0782DJI_0784DJI_0786Vu2Svb74SYWSt0zPbSpD2AGfArw1RsTzmI7jIuFruNKw

 

Har du morrabrød?

 

Kaip gera, kai nieko neskauda. Sėdžiu terasoj, geriu sau raudoną, užkandu norvegiškom braškėm ir klausausi LP. Čia Laura Pergolizzisutrumpinai, jei nežinojot. Čia mano brangiausios best ever dainininkė.

 

– Jei mylėčiau moteris, mylėčiau ją. Ji tokia negraži, – sako brangioji.
– Tau negražios bobos patinka? – sakau aš šiek tiek tikėdamasis, kad ji šiek tiek myli moteris.
– Ne, bet ji turi kažką tokio, man ji patiktų.

– Gal einam į vidų, uodai kanda, – sakau.
– Kas tu, ne vyras, kad kažkokių uodų čia bijai?

 

Nebijau. Sėdim dar. Bet pradėjau ne nuo to, kaip dažniausiai man nutinka po skanios vakarienės ir gardaus vyno. Grįžkim 15 valandų atgal.

Atsikėliau, o man nieko neskauda. Apsičiupinėjau, gal numiriau. Ne, gyvas. Nemirsiu dar. Kad jau atsikėliau, tai einu kavos kaisti. Turkiškos šį kartą pasiėmėm. Ar armėniškos, nežinau. Ta pati kava, tik turkai laiko savo, armėnai savo. Nepasidalina, kaip kokio Ararato kalno. Plano šiandienai nėra, bet pakirdus šeima nori važiuot traukiniu. Aš irgi už, nors kaina ir kandžiojasi. Mums keturiems apie 200 eurų. Ai, vieną kartą gyvenam. Važiavom prieš 10 metų aną kartą. Dabar galėsim sakyt, kad tradicija tokia. Vaikai ant galinės sėdynės skaičiuoja, kad Tomui dar po 10 metų bus 20, o Carro – 17. Mes neskaičiuojam. Baisu tokius skaičius sau pritaikyt. Bevalgydamas pusryčiau paskambinau sesei su gimtadieniu pasveikint ir teko pagalvot, kiek gi jai metų. Suskaičiavau ir išsigandau. Mano mažąjai sesei tiek daug metų jau? Tai kiek tada man? O kiek bus dar po 10? Bet tradicijų reikia laikytis.

Pusryčiai tokioj terasoj gali būt beveik bet kokie – vaizdas ištaisytų visas virėjų klaidas. Virėjai pas mus neprasti, taigi pusryčiai labiau negu vykę. Taigi, bilietai užsakyti 13.35. Dar turim laiko, bet važiuot beveik dvi valandas. Rezervą visada reikia pasilikti, o ir žinant mus, geriau dantų nesivalyt, bet anksčiau išvažiuot. Dantistų ramybei atskleisiu intymią detalę – dantis išsivalėm.

– Stok čia. Ne, čia. Stok, sakau.
– Palauk, visada juk sustojam per anksti. Reikia dar pavažiuot.

 

Ir tikrai čia, Norvegijoje, didelė rizika sustoti per anksti, o reiškia, per dažnai ir taip prarasti daug laiko. Nors stojant per dažnai tikrai gailėtis netenka, bet kažin kelintą kartą važiuojant nesinori švaistyti laiko, kai daug maž žinoma, ko tikėtis toliau. Taip ir lekiam beveik iki pat Lærdalio.Iki ilgiausio tunelio pasaulyje. Vaikams primelavau, kad jau nėra jis ilgiausias, mat kažkur sapnavau, kad neva Alpėse yra ilgesnis. Bet dabar skaitinėju, kad vis dar ilgiausias. 24.5 kilometro. Po kokių 3 km tie (vaikai) pradėjo klausinėti, kada jau jis baigsis. Nuobodu net man. Nors prieš inžinerijos pasiekimus nukeliu kepurę. Čia jums ne kiaušinį išsivirt.

Nuo tunelio Flåm miestelis ir traukinys visai netoli. Laiko turim, stabtelėjom paskraidyt.

DJI_0787DJI_0790DJI_0792DJI_0793DJI_0794DJI_0797DJI_0798

Flåm geležinkelio stotis yra 2 metrų virš jūros lygio aukštyje. Atvažiuosite, suprasite. Fiordas čia pat. Kyla traukinys į 866 metrus virš jūros lygio vos per 20 kilometrų. Tai – vienas iš stačiausiai kylančių geležinkelių pasaulyje. Taip pat vienas iš top 10 must visit. Ir čia ne aš išsigalvojau, ba manim, žinau, netikit. Iš tų 20  km(20.2, jei tiksliai), 5.7 – tuneliuose. Dvidešimtyje tunelių. Pakeliui traukinukas stoja keliose stotyse, kur įlipa turistai. Mergaitės iš Šveicarijos, atsisėdę ne toje pusėje, kaip joms atrodo, labai piktinasi, kad iš jų už bilietą paėmė tiek pat, kiek ir iš mūsų. Tik mes tai jau žinom. Sėdam traukinio dešinėje pagal judėjimo kryptį, o juda jis, žinoma, link kalnų. Tik nežino jos dar, kad ir jų pusėje bus dar visko, o ir viršuje persėsti galima, kai visi išlipa galinėje stotyje. Nespoilinsiu visko, bet kelionė verta tų dviejų šimtų. Pakeliui dar ir krioklį nuostabų matysit, tik lipkit pirmi lauk ir pirmi atgal, kai tik muzika nutils, nes liksit be vietų anskčiau laiko.

 

– Prie krioklio šoks ir dainuos Huldros, – sakau. Huldra – mistinė miškų dvasia, viliojanti vyrus į mišką ir ten pražudanti.
– Kas tokios, kurvos?

L1002843L1002836L1002850L1002847pnFUnUiXRQyhve3NHww+Wwfullsizeoutput_16f3rHwQUtFFS321rpnjH0jXFAA3JiSzqBQaWZP8zMWHZekA

Susižvalgėm abu. Žodis gal ir panašus, ypač norvegiškai pasakytas per garsiakalbį traukinyje, bet iš kur kontekstas taip tiksliai pritaikytas? Protingesni šiais laikais dešimtmečiai, negu mes buvom.

 

Skaitau Ievai, kad šoka Norvegijos baleto mokyklos auklėtinės.

 

– Netikiu, kad vasarą čia šoka balerinos. Gal kokį vieną kartą sušoko, o šiaip, tai kokios nors kurvos iš Lenkijos.

 

Ir vėl kurvos. Kas per šeima tokia. Nors tyliai visai pritariu. Jei turistus iš kinijos čia vežioja lietuviški autobusai ir vairuotojai baltom kojinėm, viešbučiuose dirba irgi broliai ir sesės, kodėl šokti negalėtų lenkės?

 

Paliekam tą temą neišgvildentą. Nusileidę žemyn į Flåm nulėkėm maudytis. Ne kur kitur, o į fiordą Sognefjorden. Sognefjorden – antras pagal ilgumą fiordas pasaulyje, pralenktas tik Scoresby Sund Grenlandijoje. Jei nežinote, kas yra fiordas, mielai prašom čia. 205 km nuo Atlanto vandenyno. Apsuptas kilometro aukščio kalnų. Didžiausias gylis siekia 1308 metrus. Čia, kur mes sušokome maudytis, vanduo beveik arba visai gėlas. Nors kai fiorde gylis toks, o jūros vanduo tankesnis už gėlą, nenustebčiau, kad mes paviršiuje nejutome druskos, nes ji giliau. Tiek to, chemine analize užsiimti laiko neturim. Šaltoka, bet kai lauke 30, labai gaivina. O ir nesimaudėm fiorde niekad ir nežinia kada vėl teks. Užskaitau.

HcwKwnZeRDKSdP7ZAMRpHgH0Eux1BpR+ihkcuTgowjYg

Žinau, kad vaikai tuoj kels audrą, bet vistiek suku link Stegastein apžvalgos aikštelės visai netoli, nors aukštyn nuo jūros teks pakilti 650 metrų. Keliukas labai siauras. Du automobiliai niekaip neprasilenkia, ypač vokiečiai su savo autobusais ir belgai, važiuojantys viduriu. Beveik pačiame viršuje teko trauktis atbuliniu, kad praleist dar vieną vokietį. Traukiuosi, kiek galiu. Passatas iš paskos tarmozina, o tesla priekyje stumia atbula, kiek jos prakeikta baterija traukia. Pypinu. Vėlu. Bam jis man į priekį savo prakeiktu kabliu. Nestiprus smūgis, bet buvo. Nelipam aiškintis, stumiam atgal, kad kamščio nedaryt. Išlipę abu apžiūrėjom. Kažką jis ten man aiškino, kad į veidrodį žiūrėjo ir manęs nematė. Netikiu. Tesla jums ne moskvičius koks. Matosi ten viskas. Ir saugu. Ir pypia čiut kas. Bet šitam pypiau net aš. Aklas. Įlenkė numerį. Paplekšnojau per petį ir sakau – važiuok.

 

– Pameni, kai mes su tavim Golfe važiavom ir plojau moteriškei į šikną Vilniuj taip, kad net volkswageno ženklas ant grindinio iškrito.

– Pameni, ką ji tada sakė? Matau, kad jūs įsimylėjęs, važiuokit.

 

Šūdas tos geležinės skarbonkės. Tik kilnojamas turtas. Negi čia dabar šiknoj sliekų ieškosi ir vokiečiams kelią blokuosi. Važiuojam toliau.

 

Jei bent pro šalį važiuosit ir jokiais ten traukiniais neplanuosit, bent čia užsukit. Nesigailėsit. Tik teslų saugokitės. Kad jas kur devynios patrauktų. Ar tos Huldros.

DJI_0800DJI_0801DJI_0802DJI_0806DJI_0805DJI_0809

Tingiu atgal važiuot ilgiausiu tuneliu. Važiavau juo bent keturis kartus. Įsivaizduojat, kaip nuobodu tunelyje važiuoti nuo Vilniaus iki Kauno? O ir leistis nuo kalno pro vokiečius, belgus ir teslas – rizikinga. Kylam aukštyn “taupydami” kelią. Čia tokia versija Tomui. Carro nesirūpina. Jai nesvarbu. F243 kelias eina kalnų viršūnėmis virš tunelio. Jei tunelyje gaišite dvidešimt minučių, tai čia ruoškitės sugaišti valandą, jei nestosite paliesti sniego liepos mėnesį, nusifotograruoti mėnulyje, atsigerti iš upelio ar aplankyti meškos urvo. Visas malonumas pasiekia 1306 metrus virš jūros lygio. Prie meškos urvo sustojom netyčia. Aš išlipau paskraidyt, Tomas, piktas, liko sėdėt, o Ieva su Carro nulėkė kažkiokiu taku aukštyn. Parlėkė ir liepė lipt ir mums.

 

– Nesakysim, kas ten. Biškį baisu, bet labai verta. Tik neskaitytik, kas čia parašyta.

 

Nuėjom. Kas parašyta ir kur tai yra, nesakysiu. Tegu būna paslaptis. Važiuosit, surasit, jei norėsit. Specialiai nevažiuočiau, bet jei jau čia, tai kodėl gi ne.

DJI_0811DJI_0813DJI_0818DJI_0820

Dabar jau tikrai tiesiai namo Tomo, o ir mūsų pačių džiaugsmui. Kanopos nesivelka jau, o dar vakarienę reikės susivairuoti, kuri, beja, išėjo vėl puiki.

 

Tomas su temperatūra ir jam skauda pilvą. Simptomai žinomi, gal praeis.

 

– O jeigu tau ir mamai buvo tik gripas, o man vėžys ar ŽIV, ar koks nanovirusas ir aš niekada neatsikelsiu? – rūpinasi Tomas

 

Kaip atsakytumėt, a? Palieku pagalvot iki ryt.

 

Hemsedal

Atsikėlė Tomas su temperatūra. Niekur šiandien toli tikrai nekeliausim. Chill Sunday prieš mūsų valią, bet tokių dalykų, kaip ligos, oro sąlygos ir pan numatyti negali, tai ir pykti ar nervuotis nėra ko. Planas, prieš važiuojant į Norvegiją, ir buvo toks – jei lis, sėdėti terasoje, gerti arbatą ir tiesiog, pabėgus nuo žmonių, turėti gerą laiką su šeima. Taigi mes jau ir taip įvykdėm visą šitų trumpų atostogų programą.

 

Didžioji dienos dalis taip ir prabėgo, tyliai. Pusryčiai, telikas, pietūs, formulė 1. Išėjom su Ieva pasivaikščiot. Į kalną ji lipti nepanoro, todėl teko leistis žemyn (nes išlikti tame pačiame aukštyje čia neišeina). Bėda tame, kad vėliau teko užlipti atgal. Vos nenumirėm, bet dienos normą įvykdėm.

 

Po pietų aš ir Carro išlėkėm link artimiausio krioklio, nuorodą į kurį matėm vakar – Rjukandefossen. Krioklys nedidelis – viso labo 18 metrų, bet, kaip įsitikinome, labai fotogeniškas. Gana nesunkiai mudu su Carro apėjome iš visų pusių, mat ieškojom lobio, kurį sėkmingai radom. Carro drąsiai sekė mane visur – per kabančius tiltus, kelmus, skruzdėles ir gana aukštomis atbrailomis. Ne, pavojus sveikatai mums negrėsė.

453aBGg6T32SJIpIFa+E+gfullsizeoutput_174dNHTuB224TZeTJ6Wra73HpQ

Sekanti stotelė – Hydnefossen krioklys. Tas rimtesni – vanduo krenta 155 metrus. Tik prieiti prie jo nėra taip paprasta. Mes ir nėjom. Dronas nuskrido. Viskas matosi nuotraukose geriau, negu aš pasakoju.

DJI_0841DJI_0843DJI_0850DJI_0851DJI_0853

Paskutinė stotelė – parduotuvė. Ledų, salotų, dar šio bei to ir lekiam baiginėti dieną terasoje su viltim, kad vaikis ryt jausis geriau.

 

Mes su Carro vakare įsijungėm pirtį. Kas sakė, kad vasarą negalima pirtintis?

 

 

Panoramavegen

 

Rytas šiaip sau. Vaikis vis dar jaučiasi nekaip, todėl ir planų didelių nekuriam. O ir vėsoka šiandien, prie kokios balos ar upės nelabai nusitrenksi. Ne, nusitrenkt galima, bet ką ten veikt. Prižadino mane vaikis anksti, ba jam nusibodo gulėt vakar parą laiko. Atsikėliau ir sėdau prie darbinio emailo. Prasimėčiau reikalus, kad grįžus nerasti 100 neperskaitytų emailų. Juk kaip tyčia, tik iškelk koją iš kontoros, visiems visko prireikia čia ir dabar. Gerai, kad kolegos supratingi ir ne per pagalvę daryti – tvarkosi patys.

 

Taip ir čilinam iki vėlyvos popietės. Temperatūra kažkiek nukrito, trint sofas jau skauda – važiuojam link panoramavegen. Kelio tokio panoraminio, jau supratot. Pradžia smagi, tikimės dar geriau. Privažiavus šlagbaumą. Koks keistas ir durnas lietuviškas žodis. Tiksliau vokiškas. Schlagen – mušti, Baum – medis. Bet vistiek durnas. Gražiau – užtvaras, bet man užtvaras, platesnė sąvoka, nei tas kylantis ir nusileidžiantis daiktas, kaip mento lazda. Žodžiu, jei norite pravažiuoti tą užtvarą, teks susimokėti 50 NOK grynais arba 55 kortele. Dabar aš jau gudrus ir galiu pasakyti, kad jei jūsų Norvegija čia ir pasibaigia (matuojant atstumu nuo Oslo), važiuokit. Sakysit – wow, kokios viršūnės va ten, už 100 kilometrų. Kokie ežerai. Sniegai matosi. Tačiau jei pavažiuosite dar porą valandų link Bergeno, suprasit, kad šitas šunkelis, tiesiog eilinis šunkelis.

 

– Mūsų slėnis gražesnis, o vaizdas iš terasos 10 kartų geresnis, – sako mieloji šalia.

DJI_0822DJI_0823

Sutinku.

 

Žinot ką? Jei būsit šalia. Pvz slidinėsit etc. Važiuokit čia, bet ne toliau šlagbaumo. Mokėti tikrai neverta. Gamta gražesnė iki jo – ežerai su kalnais fone. Karvės. Išprotėję avys, nesitraukiančios nuo kelio. Crazy dviratininkai.

DJI_0877DJI_0868DJI_0866DJI_0865DJI_0862

– Tėti, noriu kakot…

 

Blet, kodėl visada taip. Nėra čia tualetų. Bandau mokyt vaikį nueit ant didelio į samanas. Niekaip neišeina. Šiuolaikinis jaunimas be tualetinio popieriaus ir karšto vandens vaikščiotų apsišikę, kaip tos avys. Galvotumėt – zombiai, apokalipsė prasidėjo. Negana viso vargo dar sugeba išbraidyt po savo kūrinį, kurį žiaukčiojančiam tėvui tenka iš batų krapštyt. Negi įleisi į auto šūdinom klumpėm. Eina po velnių.

 

Grįžom toliau čilinti. Stebimės, kad mes priverstinai dvi dienas, o yra žmonių, kurie savaitėm namie gėles laisto ir nieko jiems netrūksta. Norėčiau ir aš būt toks. Nuvažiuočiau į IKEA pavalgyt, paskaityčiau laikraštį. Pažiūrėčiau filmą. Nusipirkčiau meškerę ar naujas užuolaidas. Ir taip keturias savaites. Ne, nemenkinu niekaip, bet man po pusdienio panages pradeda niežėt. Kodėl neišeina, kaip daugeliui.

 

Jei galvojat, kad su užuolaidom pas mane problema, galvokit iš naujo. Su meškerėm, jo, problema. Bet man tokios problemos pro šalį.

 

Kur pasimatysim sekantį kartą, nežinau. Ryt namo. Iki.

3 komentarai “Norge, ikke sant

  1. Ačiū, kad rašot, visad su malonumu skaitau. Linkėjimai iš Šveicarijos, pas mus yra 57km ilgio traukinių tunelis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s