Oi, ne, vėl Gran Canaria

Nesmagu grįžti iš komandiruotės, susimesti laidus ir žaislus, ir lėkti atostogų. Sunku surasti ryšį tarp vienos realybės ir visiškai kitos. Bet yra, kaip yra. Geriau iš komandiruotės į atostogas, negu atvirkščiai. Nors ir taip yra buvę – grįžti po komandiruotės, o atostogų, kaip nebuvę. Vienok žiūrėsim, kaip čia bus. Grįšiu iš atostogų ir po savaitės į komandiruotę. Ne į bet kokią, į Australiją. Bet šis pasakojimas ne apie Australiją, o apie salą, kurią sapnuoju 5 metus. Ispanija, oi, ne, Gran Canaria, gal prisimenat. Ne? Ir aš nelabai. Prisimenu tik nuostabius kalnus, salos kompaktiškumą, šiltą vandenyną ir šaltą baseiną. Dar prisimenu aštuonkojį. Buvo labai smagu. Aš vis norėjau pakarto, o mano geroji pusė vis rasdavo kitų kelionių.

– Gyvenimas per trumpas, kad į tas pačias vietas po du kartus.

Bet jei kelionės įsimena, galima ir po kelis kartus. Yra žmonių, kurie atranda kažkokį tašką ir daugiau niekur kitur nevažiuoja, ir yra labai laimingi.

Sėdžiu viešbučio fotely, kiek arčiau oro uosto, kad rytoj nereikėtų keltis 3 nakties ir dvi valandas važiuot, ir gurkšnoju portugališką vyną. Kodėl dvi valandos nuo namų, paklausit? Yra toks keistas reiškinys, kaip „sporto atostogos“ vaikams – savaitė, skirta sportuoti, dažniausiai slidinėti. Bet yra viena problema – vaikams atostogos, o tėvams ne. Tai reiškia, kad tėvai ima atostogas tą savaitę ir važiuoja su vaikais slidinėt. Arba į Gran Canaria. Arba dar kur. Bet tos laisvos savaitės skirtinguose regionuose nesutampa. Jei sutaptų, kalnuose vaikai netilptų. Ten, iš kur mes skrendam, sporto atostogos savaite vėliau, o tai reiškia maždaug 1000 eurų pigiau, negu iš home oro uosto. Dėl 1000 eurų negaila sumokėti vieną kitą eurą už viešbutį ir nuvažiuoti 200 km. Už likusį skirtumą Gran Canarijoje išeis auto ir maistas, ir dar liks.

IMG_4155

Tiesa, iki vyno dar teko paprakaituot. Atvažiavom, užsiregistrarom, iškrovėm vaikus, o brangioji sako:

-Nenoriu būri carienė, noriu burbuliukų. Vežk mane, krosnie, į sistemą.

Sistema – švediškai Systembolaget. Tai tokia, valstybės monopolizuota, alkoholio parduotuvė, kur šnapso jums neparduos bet kada, o tik nustatytu laiku. Googlinu staigiai, kur artimiausia. Dar turim 20 minučių iki uždarymo. Kaip aš važiavau. Oi oi. Kaip paskutinis lūzeris. Važiavau, kur niekas nevažiuoja. Tramvajaus bėgiais važiavau ir meldžiausi, kad tik jis neatvažiuotų. Važiavau dviračių takais, kur dviratininkai man davė kelią, nors ir keikėsi. Radau. Ir kelią, ir burbuliukų. O tada:

-Caraičiai nenori vieni būti, jie nori valgyt.

Ir vėl ratais po miestą. O tada iš naujo. Su parkingu – bėda. Su maistu irgi. Išleidau brangiąją pas vaikus, o pats paskyriau valandą parkingo, o vėliau maisto paieškai. Viskas radosi visai čia pat.

-Jėėėė, maistas, – pasitiko caraičiai, atsikando po gabaliuką picos, pažiūrėjo tris minutes, kaip Bear Grylls valgo žiurkes ir sumigo laimingi.

Aš tuoj irgi lipsiu sapnų karalystėn. Dar darbinį paštą dėl visa ko pasitikrinau. Durnas. Teko atsakyti keliems briedžiams, nors ir gavo jie (briedžiai) out of office.

Tai labanakt tada.

Ką labai gerai moka prancūzai? Taip, streikuoti. Ir kai jie streikuoja, kažkodėl visi kiti privalo kentėt. Prancūzų skrydžių vadovai streikuoja nuo trečiadienio. Va jau beveik dvi valandas sėdim lėktuve ant žemės. Ką padarysi. Šiaip, už vėlavimą priklauso kompensacija, bet yra išimčių. Jei vėlavimas ne dėl aviakompanijos kaltės, jokios kompensacijos nepriklauso. Ir ką tu prancūzams padarysi. Prie viso smagumo dar prisidėjo kažkoks asilas, pasiuntęs emailą į Norrköping oro uostą, kad ten bomba. Žmogus policijai žinomas, be to, dar pats pasirašė savo emailą ir telefoną. Bet oro uostą vis viena teko uždaryti.

Labai supykau ant kelionių organizatoriaus.

-Vienas sėdės atskirai nuo likusių, – sako teta, išduodanti įlaipinimo talonus.
-Gerai, – sakau.

O po to pradėjau skaičiuoti vietas. C, D, E ir C. WTF? Juk sėdėsim du po vieną ir du kartu. Šūdas. Bet pamatęs lėktuvą nusiraminau ir atsiėmiau žodžius atgal. Boeing 767, taigi 2 plius 4 plius 2. Mes prie pat įėjimo susėdom, todėl gavom tris kėdes sau, o Ievą pasodinom viena eile arčiau priekio.

Kažkokiu būdu mūsų nuostabieji pilotai gavo naują skrydžio planą, šiek tiek trumpesnį už originalų. Vėluosim, bet diena dar ne visai sugadinta.

IMG_3500

Nuoboooooooooooooooooooodu… Iš pradžių ant žemės, o po to ore. Sunku taip keliauti. O viso labo kėdėje prasėdėjau 7 valandas. Kaip reikės išgyventi 6 plius 14 į Australiją? Viskio vožt ir eit miegot?

Po ilgų kančių pasimatė žemė. Jėzau, kaip ilgai ji laukta, ta žemė. Autoreisen ir vėl performina – jokių fokusų, jokių nuotykių, 100 eurų savaitei blizgantis seatas su pilnu draudimu.

Ech kaip čia gerai. Viskas arti. Viešbutis naujas, net blizga. Toks naujas, kad kai kelionę pirkom, dar nebuvo iki galo pastatytas, todėl buvo už labai gerą kainą. Dabar, gi, atsiliepimai patys geriausi. Kai kas net drįsta teigti, jog tai geriausias viešbutis Gran Canarijoje. Pagyvensim, pamatysim.

Kambarį gavom su rytine saule į balkoną. Balkonas didelis. 6 vietų valgomasis stalas ir dvi saulės kėdės, ir dar vietos futbolui pažaist yra. Bet saulės mes gi norėjom vakarinės.

-Oi, mes negavom jokių nurodymų ir kelionių organizatoriaus.
-O tai yra galimybė pasikeist?
-Tą ir bandau išsiaiškint.

Spaudė mygtukus ilgai, su kažkuo radijo bangomis kalbėjo, vėl spaudė.

-Ateik po pusvalandžio, – sako.

Atėjau.

-Nebus šiandien. Gal ryt. Aš palikau raštelį. Tetos ateina ryte. Ir tu ateik ryte.
-OK, – sakau, bet pats sau mąstau, jog tiesiog permetė klausimą rytinei kolegei ir jai nusišikt ant mūsų vakarinės saulės. Nu ir gerai, einu geriau maudytis.

Vanduo toks, kad vakarop lauke vėsiau, nei vandeny. Nesinori lįst lauk. Vasario 7 dieną. Suprantat?

Nubėgom su Ieva į vietinę SPAR šio bei to. Aš šiandien beveik nieko burnoj neturėjau, išskyrus vyno. Būtinai reikia. Lėktuvo vegetariškas meniu – nieko gero. O ir angliavandenių nevalgau, todėl viską palikau. Bet apie naujas savo psichozes šiandien nepasakosiu. Vėliau gal. Šiandien inbound diena. Relax.

-Bet tu žadėjai, kad eisim prie vandenyno saulės palydėt, – primena atžalos.
-Žadėjau, einam.

Iš kur pas juos tiek energijos? Nuėjo. Ir parėjo. Ir sukrito, kaip lapai. Ir aš jau krentu. Mamytė jau seniai iškritus. Net su mumis nėjo. Labanakt.

DSCF0055DSCF0059DSCF0062

Prancūzai labai gerai moka streikuoti, o mano šeima – sirgti. Pastarąsias keletą atostogų bent po pora dienų praleidom sėsliai. Šios – ne išimtis. Šį kartą Tomas. Naktį šikna buvo su miegojimu. Dieną – skauda gerklę, geležinkelis iš nosies, temperatūra. Ką darysi. Gali atsigult ant bėgių ir savęs gailėtis. Galima įsipilt vyno ir nusispjaut į viską. O gali ir nieko nedaryt, tiesiog plaukt pasroviui, duot vaistų ir tegu sveiksta.

 

Sukilom visi, kaip į darbą. Namų laiku. Kokio bieso, paklausit. Pats nežinau. Aš tai gerai miegojau, bet visokie ligoniai ritosi iš vienos lovos į kitą, vaikščiojo į tualetą, pūkštė, kaip ežiai. Pamiegosi čia. Bet ir gerai, kad atsikėlėm.

 

Kas gali būti geriau už pusryčius terasoje su trusikais kylant saulei vasario mėnesį? Niekas. Taškas. Nors pusryčių nevalgau, bet su kava balkone čilinti irgi gerai. Nors jau aišku, kad šiandien niekur toli nevažiuosim, nuotaika nei kiek negenda. Gal tik vyno norisi labiau, nei paprastai. Tai ir į sveikatą, kaip sako žemaičiai.

 

Šeimos taryba nutarė, kad reikia važiuot pirkt ėst, bet pirmininkas ir pavaduotoja nusprendė, kad pirmiausiai – į turgų. Susigūglinau turgų Maspalomas – 15 minučių važiuot. San Fernando Market. Atvažiavom su vėju, bėda su parkingu. Marios turistų, marios vietinių. Kažkur priparkavom iš trečio karto.

Turgus – šūdas. Vien afrikietiški Louis Vuitton briedai ir padirbti Nike sportbačiai.

 

–       Mama, noriu nike kedų.
–       OK, kokių nori?
–       Ava tokių.
–       Klausk kiek kainuoja.

–       Kiek kainuoj, – sakau žemaitišku akcentu tyčia, nes kainų nėr.

Žiūri į akis ir sako:

–       Trisdešimtsaštuoni.

Ot, bjaurybė, galvoju sau. Bet jaunuoliui sportbačiai pažadėti jau.

–       Nesmagūs kažkokie, neimsiu, – sako jaunuolis.
–       Neačiū, – sakau.
–       Ė, kiek duosi už kedus? – klausia bjaurybė.
–       Nei kiek, – sakau žemaitiškai, – it is not about the money, it is about the comfort, – sakau ir pats stebiuosi, iš kur tokia frazė išlindo turguje su afrikietiškais kedais už 2 eurus.

Mėsos ir žuvies nėra. Yra šiek tiek daržovių ir vaisių. Liūdnas turgus. Šūdturgis toks. Reiks kito ieškot.

DSCF0066DSCF0067DSCF0068DSCF0070DSCF0072DSCF0074DSCF0075DSCF0076DSCF0078DSCF0079DSCF0080DSCF0082DSCF0083DSCF0084DSCF0085DSCF0086

Prieš sukant namo dar užsukam į Lidl‘ę, kaip sako suvalkiečiai. Tikrai, taip ir sako. Moteriškos giminės – lidlė. Labai gražus pavadinimas. Reiks Saboniui parašyt, kai kopūstus kitą kartą reklamuos.

Lidlėj palikom pusę algos, bet visko reikėjo, nuo vandens iki vyno. Geras Sabonis, nebrangi lidlė. Ne turistinė parduotuvė. Palyginau vyno kainas lidlėj ir pas mus prie viešbučio. Vienas iš brangiausių vynų lidlėj kainuoja apie 7 eurus, o pas mus – 17. Aš, žinoma, nei už 17, nei už 7 negeriu. Geriu gerą ispanišką už mažiau.

DSCF0088

Mažylis dreba kaip lapas grįžęs, o mes einam maudytis. Tegul dreba. Bet negali jis drebėt vienas, norisi jam į baseiną. Leidau ir po to gailėjausi. Nors bala nematė, nenumirs, tai pasveiks. #galnekoronavirusas

Kol šeima žiūri Paddington‘ą, aš traukiu žemyn į miestelį žmonių paveiksluot. Žiūri per apple tv. Atsivežiau iš namų. Esu sakęs jau, kad ten, kur yra wifi ir hdmi televizoriuje, namuose naudojamas kontentas keliauja su mumis, t.y. filmai iš namų serverio, netflix‘ai visokie, vaikų prenumeruojami youtube kanalai ir pan. Ramiau, negu saldainių duot šeštadienį.

DSCF0090DSCF0098DSCF0099DSCF0102DSCF0103DSCF0104DSCF0105DSCF0107

Karšta. Keturi tūkstančiai kilometrų į pietus nuo namų, gal ir neturėtų būti keista, bet keista vienok, prakaituodamas galvoju. Galėčiau čia gyventi. Valgyti daržoves ir žuvį visus metus. Gerti vyną už nebrangiai. Gal jums reikia lietuviškai kalbančio gido Gran Canarijoje?

– Hola Señora, gal reikia kedų arba gido, – sakyčiau jums gatvėje. Žemaitiškai galėčiau, kad egzotiškiau skambėtų.

Vakare vaikai užsimanė gelato. Ta proga išėjom pasivaikščiot (ryte ėjom, po to aš ėjau vienas, o dabar vėl – viso 16 km nupėdijau).

Nežinau, ką čia jums dar papasakot. Gal, kad pietums susisukom puikių salotų, pagardintu vietiniu balzamiku ir patiektų su arklio dydžio krevetėmis, o gal, kad prie baseino kokteiliai po 8 eurus (daug, daugiau nepirksim, už tiek dėžė vyno išeina), kur personalas dar nemoka nieko, mat viešbutis naujas ir maišo kruvinąją merri pagal receptą iš popieriuko, o gal, kad kambario nekeitėm. Nežinau ką pasakot, tai ir nepasakosiu. Labanakt.

Šiandien dar anksčiau atsibudau. Apie 5 jau norėjau keltis, o apie 6 išlipau. Šeima irgi jau nemiega, o bando vienas kitam netrukdyt. Jaunuolis nenumirė ir jaučiasi visai gerai. Netgi, sakyčiau, vilties yra turėti gerą dieną.

–       Važiuoti toli nenoriu, – sako, kur nors arti.
–       Arti, tai arti, – sakau ir rengiuosi pasivaikščiot. Saulė tuoj kils.

Kol apibėgom su Ieva ratuką, nuotaika jam visai pakilo ir „netoli“ zona kiek padidėjo. O po pusryčių ir visai prasiplėtė. Sekmadienis, daug kas nedirba, todėl toli tikrai nesiruošim. Planuoju prasukti pro Vecindario turgų, nors ir rašo, kad šiandien nedirba. Gran Canaria nuostabi tuo, kad viskas ranka pasiekiama. Nori greitai pasiekti kitą salos pusę, šoki į kirmgraužą GC-1, švyst ir jau vietoj. Ir mes taip, švyst ir jau Vecindario. Internetas nemelavo, turgus nedirba. Niekas nedirba.

Sukam link kalnų, nes toks ir yra planas. Pradėjo lyti, nors pas mus ryte saulė švietė ir nei debesėlio danguje. Va ir dabar toje pusėje saulė, o čia debesys per kalnų viršūnes ritasi. Primena sala, koks nepastovus čia oras ir kad tokioje mažoje teritorijoje galima rasti keletą klimato juostų. Mūsų tikslas – Tobas De Colores Barranco de las Vacas. Jei ieškosit, rasit tikrai. Daugelis turistų praleidžia, mat kelionių vadovuose nemačiau. Parkingo nėra, autobusais žioplių neatveši, nulipt žemyn nėra ekstremalu, bet atžalas geriau prilaikyti. Jei turit daug viršsvorio, silpnus kelius ar šūdinus batus, gerai pagalvokit. Koordinatės čia, jei ką: 27.9145616, -15.4754699, o auto prisiparkavom čia: 27.9122726, -15.4763370. Bortas aukštas, keleivius geriau išleisti prieš prisiglaudžiant prie borto. Ir nieko salone nepalikite. Ir eikite atsargiai, eismas nėra didelis, bet pastovus. Ypač motociklininkai mėgsta viduriu ir greitai pro jus pralėkti.

Apačioje daug ispanų, bet jausmas nenusakomas. Yra panašių vietų pasaulyje, bet čia, kaip jau sakiau, viskas šalia ir būtent šitas atrakcionas dar nieko nekainuoja. Padarys koks nors Kisa parkingą ir pradės bilietuot. Pamatysit. Jei kantrybės turėsit, sulauksit momento be žmonių, nors nepažadu.

Prisilaipiojo Tomas kalnais, kaip ožys. Tik bėda – užlipt lengva, o nulipt jau nelabai. Gerai, kad didelis ožys yra, saugo visaip.

DSCF0108-1DSCF0109-1DSCF0114DSCF0112

Ar važiuočiau dar? Tikrai taip. Tik gal anksčiau ryte arba į pavakarę.

IMG_6904

Ką čia dar aplankius? Gal krokodilus? Iš kur Kanarų salose krokodilai? Iš ten, kur jie veisiasi. Cocodrilo park vadinasi. Suaugusiam apie 10 eurų, vaikui apie 7. Nėr labai brangu, bet dabar jau galiu pasakyti, kad jei nematėte cocodrilų, važiuokite čia. Visko yra čia, net tik cocodrilų. Ožkų, tigrų, kiaulių, driežų, paukščių visokių. Vaikam patiko viskas, išskyrus krokodilų šou – maitina ten visaip juos. O jie, padlos, neėda. Žiema, šalta, guli ant saulės ir spjauna vištieną, įkištą tiesiai į pražiotus nasrus, lauk. Aš, jei būčiau krokodilas, irgi spjaučiau. Kiek galima, kasdien po vištą, kad turistams džiaugsmą teikt.

–       Pasityčiojimas iš gyvūnų, – choru sutinka atžalos.

Aš nekomentuoju, bet sutinku. Beždžionės narvuose ašaras lieja. Gaila.

–       Prieš du šimtus metų taip „N“ narvuose rodė ir visi džiaugėsi, – sako Ieva. Rodė. Džiaugėsi. Bet nustojo.

Sakysit:

–       Tai kokio bieso ten ėjot?

Smagu į ne kuriuos žvėris ir gyvulius pasižiūrėt. Gerai jiems ten. Bet primatams, pavyzdžiui, labai liūdna.

–       Nebijok, tėti, jie nelaisvėje gimę, – sako Tomas. Ir jis teisus. Jie nežino kitaip. Kaip Šiaurės Korėjoj – nežinai, kaip būna, linksmas esi vis tiek. TSRS taip buvo, nežinojom ir labai neliūdėjom.

Parke praleidom gal kokią valandą. Saulė pasuko vakarop, o pilvai tušti, ypač pas mane. Nieko dar šiandien burnoj neturėjau. Apie naujus maitinimosi įpročius dar ir šiandien nepasakosiu, nors po krokodilų parko gal visai tiktų. Ne, palauksit dar.

IMG_4608

Googlinu, tiksliau tripadviserinu (o yra toks žodis?) kokį nors gerą restoraną, kad dirbtų. Radau Ingenio kaime. Bar Restaurante La Juventud Y Tu. Nu ir pavadinimas. Kaip tam anekdote, apie неперекидай ногу через забор, я!

Restoranas gal ir neblogas, bet pigiai prasisukti nepavyks. Mes palikom 60 eurų su arbatpinigiais. Jūros gėrybių sriuba, salotos, kepta kiauliena, mėsos kukuliai, butelis balto vyno, duona su skaniuoju kanarietišku padažu. Niam. Bet ne NIAM. Skanu, bet atgal ten už 60 eurų neičiau.

IMG_1126IMG_6325

Dabar jau tikrai atgalios viešbutin, maudytis dar reikia suspėt. Baseinas šildomas, 26-27 apie. Kas gali būti geriau gale dienos, kai kojos jau nori poilsio. Ir visai mums tas pats, kad trise užimam pusę baseino, taškydami viską aplink. Caroliną dar pakeliu visokiems triukams, o Tomo jau ne. Va taip metai ir bėga…

Vakarienei – naminis maistas, vertas daugiau, negu tie 60 eurų. Krevetės, aštuonkojis, salotos, kai kam – bulvės. O desertui – ledai iš vietinės parduotuvės. Bet ne visiems, o tik trims. Oj, apie maitinimosi niuansus dar nepasakosiu.

Einu gert skanaus vyno iš lidlės, o jūs ten uraganų bijokit ir pavydėkit.

 

Nesimiega. Senatvė, matyt, artėja. Dar ankstoka, bet kas čia žino. Gal rūkyt mest? Arba gert? Arba rūkyt ir gert?

Tokių keistų minčių ir esu išgenamas iš lovos. Jaunuolis, kuris ką tik blogai jautėsi ir jau beveik testamentą rašė, jo paklausius, jau kvaksi. Ieva neleidžia jam lipt iš lovos, nes švis dar tik už poros valandų. Vienok, išgirdęs mane išlindo tyliai ir uždarė mamai duris.

Tiek veiksmo šiandien buvo, kad eilutės sunkiai spaudosi. Bet apie viską iš pradžių. Mergaitės ruošėsi ypatingai ilgai šiandien, mat pagal planą važiuosim į Zarą. Šoping diena. Mano programoje dar šis bei tas. Negalima juk apsiriboti vien šopingu.

–       Tai kam mes čia sukneles ir sijonus rengėmės, jei į kalnus lipsim?
–       Su suknelėm užlipsit. Vėdinsis geriau.

Važiavimas i Vecindario neilgas. Mergaites išleidom šopintis, o mes su Tomu į turgų. Turgus visai prastas. 3 palapinės su daržovėm. Atvažiavom į prekybos centrą ir mes.

DSCF0118DSCF0120DSCF0121DSCF0123DSCF0125

–       Neskambink joms, jos ilgai užtruks. Surasim patys, – sako Tomas.

Ir aš su juo sutinku, tikrai ilgai užtruks. Mes apėjom visą prekybos centrą. Užsukom į visas elektronikos parduotuves, mat ieškojom fake ausinių, tipo apple airpods. Airpods – nūdien statuso reikalas. Tikroms apple ausinėms iš karto buvo pasakyta ne, bet kokias nors fake gal ir nupirkčiau vaikiui iš jo sutaupytų pinigų. Tik nėra niekur, arba yra už 40 eurų.

Ir tikrai, radome mergaites prie kasos Zaroj. O varge, jos dar nieko nespėjo apžiūrėt, o parduotuvių šimtas.

Prastovėjau su vaikais, kol pavargau, prie sekančios parduotuvės. Nuėjom į McDonalds‘ą valgyt. Pigu ir abu žino, ką valgyt. Ir man ramu, kad kalorijų gaus. Aš nevalgau. Brangioji atėjo visai į maisto pabaigą. Pamačius, kad mes nepražuvom, išėjo vėl. „Pasiusiot“. Dar pusę valandos laukėm, kol grįžo su dar vienu paketu. Kad jį devynios. Tiksliau ją.

Now it is my turn – važiuojam link Roque Nublo. Roque Nublo – uola debesyse, jei versti pažodžiui. 67 aukščio monolitas, 1813 metrų virš jūros lygio. Ugnikalnis išsiveržė, prieš 4,5 milijono metų ir išspjovė balvoną į debesis.

Kelias netolimas kilometrais, bet GC-120 toks, kad daugeliui keleivių pasidarė bloga. Kyla gana stačiai serpentinais. Vėliau pasukom į GC-130 ir sustojom pakvėpuot šviežiu oru, kuris bekylant atšalo beveik 10 laipsnių ties Caldera los Marteles. Smagūs peizažai ir teta su kanarietiškom gėrybėm – riešutais visokiais.

-Vaišinkitės, ragaukit, prašom, prašom.
-Ačiū, ačiū.

DSCF0127DSCF0129

Nepirkom nieko, skubam link debesuotosios uolos. Beliko pasukti į GC-600, o ten jau netoli ir ženklai padorūs. Ir vieta prisiparkuoti radom greitai.

-Renkitės striukes ir megztinius, – sako Ieva.

Prisimena mano pasakas iš praeitos kelionės čia, kai šeima liko saugoti auto, o aš vienas į kalną, kaip ožys, pasileidau. Tuomet (sausio pradžioj) ispanai ir vokiečiai lipo su striukėmis. O vat šiandien nereikėjo. Karšta nesvietiškai. Laikrodis priskaičiavo 62 aukštus į viršų. Lengva paskaičiuoti, kad tai – apie 180 metrų. OK, gal kiek mažiau, nes jis man ir rytinį pasivaikščiojimą priskaičiavo, bet visien nemažai. Carolina užlipo be mūkimo, nors ir sunku buvo vietomis. Tomas užšokavo be vargo, bet su mūkimais, vis prisimindamas airpodus, kurių nerado. Senukai ir senutės užlipa. Užlipsit ir jūs. Tik batais pasirūpinkit.

IMG_2262

-Kaip aš čia lipsiu, kaip durnė, su ta suknele?
-Žėk, va dar viena durnė lipa.
-Tai ji ne su suknele gi, čia kelnės tokios.

Užlipom visi. Užlipsit ir jūs, tik vandens pasiimkit. O dar geriau – ir užkąst ką nors. Smagu viršuje, saulės atokaitoje (ar pavėsyje, jei sukaisite lipdami) pasistiprinti.

Žemyn, kaip žinia, sunkiau. Ne fiziškai. Kojos lengviau slysta, veikiamos gravitacijos. Jaunasis balvonas taip slydo, kad maniau galvą nusisuks. Nenusisuko ir mačiau, kad nori verkt, bet laikosi. Ir dar du kartus paslydo, nors jau traumuotas. Prie auto teko plaut ir tvarstyt. Bet koja lankstosi, gal išgyvens.

DSCF0160DSCF0161DSCF0132DSCF0138DSCF0139

Žemyn pasileidom tuo pačiu GC-600, vėliau GC-605, mat jis pasirodė tiesesnis. Gal ir tiesus, vėliau, kai jau išsuki į GC-200, bet GC-605 nėra tiesus. Ypač paskutiniai keli kilometrai kreivi ir toks smagus serpentinas žemyn. Dabar jau bloga visiems, išskyrus vairuotoją. Aš galėčiau gal ir greičiau, bet baisu, kad už auto salono plovimą reiks mokėt, todėl neskubu.

-Myliu tave, nors tu ir parazitas.
-Kodėl?
-Tokiais keliais važiuoji.
-Ką aš kaltas, kad kelias toks.
-Tiesus, tiesus, bus, sakei. Nebuvo.
-Taigi buvo.
-Jo, vėliau, bet kiek iškentėt reikėjo, dar dabar bloga tik į auto atsisėdus, – čia likus paskutiniam kilometrui nuo prekybos centro iki viešbučio.

Besileidžiant žemyn matau, kad į baseiną nespėsim. Siūlau išsimaudyti jūroje. Pasiūlymas sutinkamas ovacijomis. O maudytis pakeliui geriausia Playa del Amadores.

Metu vaikus ir daiktus ir lekiu į parduotuvę ko nors užkąsti.

-Sau ką nors nusipirk, dar nualpsi man, visą dieną nieko nevalgęs, – išgirstu.

Keista, bet valgyt nenoriu, nors vaikas aš geras, brangiausiosios klausau, perku sau riešutų.

Vanduo gaivinantis, net užima kvapą po karštos dienos. Pats tas, ko reikia. Ir vieta magiška. Lengva pamiršti, jog maudomės vandenyne vasario mėnesį. Na gerai, gerai, žinau, kad vandenynai visokie būna, bet smagu ir keista, kai namie siaučia uraganai ir vėjai visokie.

Po maudynių į prekybos centrą šio bei to ir gaminti vakarienės, kuri gavosi gana vėlyva, bet labai skani.

Ryt vėl eisim pasivaikščiot ir Ieva šiandien grasinosi išsimaudyt. Bus matyt. Turiu atkimštą butelį ispaniško vyno, tai gal ir gana tada eilučių. Susigirdėsim rytoj.

Ne, maudynių šiandien ryte, panašu, nebus. Pučia smarkiai ir kažkaip šalta. Stebimės, jog vietiniai su megztiniais vaikšto, bet pagyvenus čia, tikrai tektų rengtis antrą kailį ant viršaus. Išlindom pasivaikščiot su baime būti nupūstiems į vandenyną, bet, pasirodo, vėjas pučia tik pas mus, o nusileidus žemiau link vandenyno jokio vėjo ir netgi grįžtant, jau patekėjus saulei, visai karšta.

Pusryčiai šiandien perėjo į lengvą brunčą. Gerą tokį, iš to kas buvo šaldytuve likę nuo vakar. Vaikai prarijo viską ir dar paprašė, deja deja, vakarykštės liekanos turi pabaigą. Čia kaip su vakarykščiais cepelinais, pašildytais keptuvėje – jie skanesni, negu originalūs. Gavau užsakymą vėliau pagaminti taip pat ir niekaip kitaip. Užsakymas priimtas. Visokios ten Bernelių užeigos turėdavo „vakarykščių“ cepelinų. Nesunku ir man pagaminti tą patį.

Planuojam šiandien priduoti nepavykusią Zarą ir praleisti dieną Maspolomas kopose. Jei keliausite ten, neimkite daug balasto. Aš iškroviau viską, kas nebus reikalinga. Pvz droną. Skraidyti negalima, tai ir neskraidysiu. Jei norėsite pamatyti Maspalomas kopas iš oro – pilnas youtube. Vienok ir iškrovus viską, sunku tampytis balastą ant pečių. Vandens pasiimkit ir pasiruoškit nuogiems pimpalams – kopose nemažai nudistų. Ir kodėl turi būt seni, surūdiję pimpalai, o ne gražios, jaunos, nenukarę krūtys? Kad eitum, žmogus, ir džiaugtumeisi. Ne, vien pimpalai.

Vaikams džiaugsmo tiek, kad kelionė čia jau vien dėl kopų apsimokėjo. Smagu. Tik karšta ir pučia. Maudytis nelindom, nes vėjas ir bangos tokios neblogos.

-Aš jų neišlaikysiu, – sako Ieva.

Aš neinu prie vandens, tai ir vaikai tik pakrante, nors kai kurie sugeba ir taip sušlapti.

Planavom praleisti visą dieną, bet be vandens ir pučiant tokiam vėjui, sukam atgal per kopas. Skaitykit teisingai, jokio nusivylimo. Nereali vieta. Maža dalis Sacharos dykumos – pasiekiama ranka.

IMG_6343

DSCF0185DSCF0182DSCF0192

Zara priima prekes grąžinimui bet kur, nesvarbu kur pirkote. Svarbu, kad kortelę tą pačią turėtumėt, kuria mokėjot. Mes neturėjom. Teko bėgti iki auto, paimti Ievos kortelę, mat ji vakar savo mokėjo. Bet visa kita labai smooth. Best parduotuvė ever. Grąžinom už 20 eurų, o prisipirko kai kas – net baisu skaičiuoti už kiek. Neskaitant, kad viešbutyje prieš tai:

-Turi biškį pinigų kortelėj? Zarą užsakyčiau.
-Gal turiu.
-Tai jau užsakiau.
-Matau…

Po Zaros – valgyt. Tiksliau užkasti ir vyno. Hyper Dyno beveik tokia pat gera, kaip lidlė. Pietus jau susisukom grįžę. Niekas nosies nesuraukė ir net liepė savo restoraną atsidaryt. Nesu toks virėjas, bet vaikams tinka. Daugiau nieko ir nereikia.

Toliau – čil prie balos, t.y baseino. Turiu laiko, tai gal apie savo valgymo priblūdus papasakosiu, kad jau užsiminiau.

Sėdžiu ant keto dietos. „Sėdžiu“ – keistas žodis. Pakeičiau maitinimąsi į keto, t.y. jokių (beveik jokių) angliavandenių, normaliai baltymų, o didžioji dalis kalorijų – iš riebalų. Nieko naujo. Tokios dietos – žinomos senokai. LCHF, Atkins dieta ir panašiai. Teorijų ir praktikų jums čia nepasakosiu – pilnas internetas – ieškokit keto. Vienok – kiek kitoks priėjimas prie dietos, kuri labiau naujas gyvenimo stilius nei dieta. Yra daug nuomonių už ir prieš, bet tie, kas už, pasakoja, jog atsisakius angliavandenių, kepenys pradeda deginti sukauptus riebalus ir gaminti ketonus (vietoj gliukozės), kaip pagrindinį energijos šaltinį smegenims ir viskam kitkam. Gliukozė = insulinas. Insulinas = greitas skaidymas ir pastovus alkio jausmas. Ankščiau laikiausi nuomonės, jog svorio reguliavimas, tai paprasta matematika. Plius ir minus, ne jokie ten stambūs kaulai, paveldėjimai, ir pan. bulšit. Jei laikytis kalorijų deficito, svoris mažės. Ir mažėjo. Tik skaičiuodamas kalorijas vaikščiojau amžinai alkanas. „Dar obuoliuką, dar morkytę, dar vandenuko“ – kančia. Morkytės ir obuoliukai getai, bet tai cukrus, kad ir natūralus. O cukrus, tai insulinas. O insulinas, tai riebalų kaupimas, o ne skaidymas. Moksliškai skamba, žinau, o ir nepaaiškinsi visko dviem sakiniais (tikslas ne aiškinti, jau sakiau). Tačiau, broliai kurmiai, paskaičiuokim logiškai. Prieš 200 metų, kai nebuvo parduotuvių su pilnom lentynom, nebuvo mėsos, šviežios, keptos, virtos, rūkytos ir džiovintos – ją reikėjo pasigauti, o pasigavus nelabai į šaldiklį pasidėsi, ba šaldiklio nebuvo. Žuvį reikėjo pasigauti, o ne kortele brūkštelėjus į krepšį įsidėt. Nebuvo kivių ir bananų visus metus. Mūsų platumose buvo obuolių. Laukinių. Buvo uogų, bet ribotą laiką. Ką valgė protėviai? Ir ne metus taip valgė, o 600 tūkstančių metų. Nuo to laiko, kai ant dviejų kojų atsistojo. Valgė, ką rado. Šiandien prisirpusį vaisių? Valgau, kol yra. Cukrus = insulinas = kaupiu riebalus žiemai. Atėjo žiema? Riešutus, sėklas, kažkiek mėsos – ketonai = deginu riebalus. Įdomiausia žinot kas? Kad nustojus ryti angliavandenius valgyt iš viso nesinori. Jei sportuodamas ir skaičiuodamas kalorijas vos įtilpdavau į dienos kalorijų normą, tai dabar turiu prisiversti įsipilti daugiau aliejaus, įsidėti daugiau sūrio ar suvalgyti saują riešutų, kad bent minimalią leidžiamą kalorijų normą pasiekti ir neišmušti metabolizmo iš normos. Dabar tikslių rezultatų paskelbti negaliu, bet būdamas namie per mėnesį be didelių pastangų numečiau 8 kg. Ok, pradžioj kūnas atsikrato nereikalingo vandens – svoris krenta labai smarkiai. Vėliau sulėtėja, bet vis vien. Ir visa tai, nejaučiant pastovaus alkio ir pastovios kovos su savimi dėl ko nors įsidėjimo į burną. Tiesa, teko praeiti „keto gripą“ – perėjimas nuo gliukozės prie ketonų trunka keletą dienų, o jausmas ir simptomai, kaip sergant gripu, tik temperatūros nėra. Yra ir kitų keto dietos pliusų. Pvz. ar žinote kad, vėžio ląstelės maitinasi gliukoze ir jos joms reikia 30 kartų daugiau, nei „normalioms“ ląstelėms? Taigi sumažinus angliavandenius vėžinės ląstelės neturi jokių šansų išgyventi.

Klausė kažkaip žurnalistai, nuo ko mirdavo Australijos aborigenai prieš 50 metų. Nuo ligų, karų, krokodilų mirdavo. Nuo ko miršta dabar? Nuo diabeto, širdies ligų, vėžio. Kas pasikeitė? Europiečiai atvežė cukrų, miltus ir pan.

Neplaunu smegenų. Ne mano reikalas, ką valgot ir geriat. Neplaunu smegenų net šeimai – vaikai eina į mokyklą, o ten „lėkštės modelis“ nustatytas ir jo nepakeisi. Tiesiog trumpos įžvalgos ir nuosavi eksperimentai su pozityviais rezultatais. Pamenat, kaip vakar Ieva barėsi, kad turiu ką nors užkąsti, „nes nualpsiu“ tuoj? Beveik 24 val be kąsnio burnoj ir jokio nuovargio, jokio alkio jausmo – organizmas degina viršsvorį nuosekliai ir tiek, kiek reikia, ir apie nualpimą neina jokia kalba. Žinoma, pasiekus normalų svorį toks smagumas pasibaigs, bet tada bus galima ir prie angliavandenių nuosekliai grįžt, pvz. grąžinti bulves ar daržoves. Tik svarbu prisiminti: angliavandeniai = insulinas = riebalų kaupimas. T.y. valgai bulves, nevalgyk riebios mėsos. Valgai riebią mėsą, nevalgyk po to deserto. Valgai desertą, nevalgyk riebaus. Elementaru.

Vakarieniaut ruošiamės „į miestą“. Kas puošiasi, kas šiaip šlaistosi be vietos. Link „miesto“ pajudėjom dar saulei nenusileidus. Carolina bandė kurti filmą apie mūsų viešbutį ir save, ir taip susiparino, kad ašaros upeliu. Jokie guodimai ir pagalba nepadėjo. Tomas puolė siūlytis padėt, bet princesė pasiūlymą atmestė. Užsiparino ir tas. Tada užsiparino Ieva. O galiausiai ir aš.

-Nu ir čiuožkit namo, jei blogai viskas.

Ir iščiuožė abu jaunėliai.

-Einu ieškot.
-Sėdėk. Pareis.
-Taigi žinai, kad nepareis. Pasiklys, ryte tik kaulelius rasim.
-Px…

Išėjo.

-Jums vienam serviruot ar dviems? – klausia padavėja.
-Keturiems, – sakau, kažkur dar du maži vaikšto.

Parėjo pirmiausia Carolina. Tada Tomas. Iš paskos Ieva. Tomas su ašarom akyse.

IMG_6345

-Nesibark ant Tomo, barkis ant manęs, – sako Carro, čia aš kalta.

Taip suspaudė širdį… Septynmetė atsiprašo ir prašo nebart brolio, kuris nieko blogo nelinkėjo. Prašo barti ją, jei jau reikia kažką barti. Tikslo barti nėra, ne konclageris. Tikslas atskaityti pamokslą. Ir atskaičiau. Gražiai ir be barnių. Ir priimtas jis buvo teisingai. Ir šeima vėl vieninga ir darni, pakeliui namo, po skanios picos, krevečių, tiramisu, ledų ir dar šio bei to, žiūrėdama į žvaigždes žvaigždynus skaičiavo. Labanakt.

IMG_3822IMG_6357

Liūdnoka, kad atostogos link pabaigos eina. Kita vertus – jos nuo pradžių link pabaigos eina, kaip gyvenimas. Dėl vieno galime visi būti tikri – visi mirsime. Galima atsigult ir graudintis, o galima bandyt kiekvieną dieną gyvent taip, lyg ji būtų paskutinė. Žinoma, taip ne visada išeina, bet gailėtis savęs tikrai nėra kada.

Atsikėliau vėl dievas žino kada. Gal 6 kokią. Nėra labai anksti, ypač namų laiku, bet atostogose būtų galima ir pamiegot. Well well. Šeima neužilgo irgi sukilo. Dar geriau. Trumpa kava su žmona ir rengiamės į tradicinį promenadą. Smagu ryte pasivaikščiot. Smagiau, negu vakare. Padarai dienos normą jau iš ryto ir visa kita, kas ekstra per dieną ateina, krenta, kaip bonusas. Kažkaip laikrodis vasario pirmą dieną išmetė čalenžą – sportuok vasario mėnesį 910 minučių ir gausi virtualų medalį. Žinau, žinau, nieko nereiškia tokie čalenžai, o ir medaliai virtualūs. Vienok motyvuoja kažkaip. Nemaniau, kad galima sportuoti kiek daugiau, nei 15 valandų per trumpą mėnesį. Tai daugiau, nei po pusvalandį kasdien. Šiaip nėra daug, bet jei ten komandiruotės ar ligos ir keletas dienų iškrenta – sunku. Taigi, šiandien ryte paspaudžiau pasižiūrėt, kiek man liko. Laikrodis sako:

-Pasistenk sportuoti po 1 minutę kasdien iki mėnesio galo ir gausi medalį.

Medalį gavau pareidamas atgal į viešbutį. Vasario 12, o 910 minučių challenge completed. Ne kažkoks super pasiekimas, bet pabandykit pakartot.

Parėjus vaikai išsitempė į baseiną. Ryte man šalta. Baisu lįst į vandenį, tačiau tenka.

-Pagalvok tik ir sveikatai gerai, ir kūnui, ir vaikai laimingi.
-Smart ass, – sakau, bet lipu. Pasiima žurnalą ir nuleidžia akis.

Alkani, kaip šunys visi. Ir vėl brunčas. Vaikams – įprastai. Sau ir Ievai šiandien – kepti grybai su paprika ir porais, pagardinta viskas balzamiku. Niam niam.

-Ką šiandien veikiam? – klausia šeima. Mes jau nuveikėm daug visko, bet taip, sutinku, spėjam dar daugiau nuveikt.
-Gal į sostinę?
-O kas ten?
-Sostinė, parduotuvės, daug žmonių.
-O toli važiuot?
-Apie valandą, oj ne, ilgiau. Kažkoks kamštis, plius pusvalandis.
-Tada nevažiuojam.
-O gal važiuojam į kitą pusę?
-O kiek važiuot?
-Apie valandą.
-Toli…

Taip ir sėdim, sulindę į telefonus niekaip negalėdami priimti sprendimo.

-Oj oj ir ką tu čia kalbėjai apie „gyvenk, kaip paskutinę dieną“, jei prie telefonų sėdit.
-Telefonai = dopaminas, o dopaminas = laimė. Laimė turi visokias formas ir kol jos netrukdo kitų privatumui ir nekelia pavojaus sau ir kitiems, jos visai neblogos.
-Kamštis link sostinės per tą laiką išsisklaidė, – sako googlas. Judam beveik nieko nepraradę. Neskubėk ir būsi… kas ten toks?

Planas sostinėje Las Palmas – turgus Mercado Central de Las Palmas. Kam? Šiaip, smagu.

Atrūkom greit. Turgus po stogu, civilizuotas. Kainos – juokingos. Pomidorai, pvz, 2 kg – 1 euras. Parduotuvėj pačioj pigiausioj gerokai brangiau. Apelsinai, žuvis, daržovės – viskas smarkiai pigiau. Mes ne pirkt važiavom. Labiau pasižiūrėt į kitus perkančius.

Turgus užsidaro 2 val., o mes dar namo neskubam. Traukiam link Playa de Las Canteras – vienas iš geriausių miesto paplūdimių pasaulyje, pasak žinovų. Gražus paplūdimys. Must see, jei esate Las Palmas. Mes praeitą kartą praleidome ir dabar matau, kad be reikalo. BTW, jei vakar prisižiūrėjau surūdijusių pimpalų, tai čia – papų rojus. Jaunų, stangrių ir traukiančių vyriškus bei moteriškus žvilgsnius. Visi linksmi ir laimingi. Na gerai, viena kita pora ir nelabai jaunų ir stangrių, bet tas lengviau atžiūrėt atgal, jei netyčia pavyksta pažiūrėt.

DSCF0206DSCF0207DSCF0208DSCF0209DSCF0210DSCF0211DSCF0212

Susėdome starbucks kavos ir šio bei to ir niekur nesinori eiti. Sėdi, gurkšnoji espresso, o šalia pusnuogiai homo sapiens.

-You little pervert, – sakysit.
-Nei velnio, – atsakysiu, nuogi kūnai – gražu, o tarybų sąjunga pasibaigė jau seniai. Jei kažkas rodo, tai kažkas žiūri. Toks fizikos dėsnis.

Balandžiai išprotėję. Beveik lipa į lėkštę. Užtat vaikams džiaugsmo, ypač Carolinai. Dalinasi su jais savo bandelės trupiniais, o juoko tiek, kad net jauni ir seni papai džiaugiasi.

Aš savo espresso prarijau greičiau, nei šeima savo kavas su fokusais – frappes ten visokias ir lates su zefyrais. Šokau apibėgt ratuką su fotiku ir tuoj pat grįžau. O tie maži sąmokslininkai ir sako:

-Žiūrėk, tėti. Ant tavo puodelio ji (starbucks pardavėja) nupiešė širdelę, o ant mamos – šypsenelę su iškištu liežuviu. Ji tave myli!
-Nu, kokia žiurkė, – sako Ieva.

Jaučiuosi dvigubai laimingas – papai akis bado ir visokios jaunos barmenės mano žilai barzdai širdeles piešia.

DSCF0213DSCF0215DSCF0216DSCF0218DSCF0219DSCF0225

Po truputį sukam link auto, palikto prie turgaus. Dar norisi spėti į baseiną. Ir spėjom. Ir vėl trise užėmėm pusę jo. Fiziškai gal ir ne, bet triukšmu, tai tikrai. Carro mokėsi daryti 360 flipus. Kas tai, manęs neklauskit, tingiu aiškint. Tomas gal paaiškintų geriau, bet šį kartą liks nepaaiškinta. Išmoko ir labai savim didžiavosi. Brolis taip pat.

O vakarienė šiandien „namie“. Vaikams tas, ką jie valgo, o mums salotos su arklinėm krevetėm, kiaušiniais, balzamiku ir pan. 15 eurų porcija, jei ką. Bet pas mane už savikainą. Nors grįžęs aš jums taip negaminsiu, nelaukit.

Ai, dar prieš miegą sugalvojom su Tomu išeit pokemonų gaudyt ir porą lobių surast. Porą suradom. Pokemonų pagavom. Kažin ar būna smarkiai geresnių dienų. Labanakt.

Paskutinė pilna diena. Jėėė, rytoj namo. Į savo lovytę. Į šaltį ir vėją. Bet ten ateis pavasaris tuoj, o čia bus per karšta. O ir sekanti kelionė jau užsakyta – yra ko laukti.

 

Lazy day. Vos ritamės. Net maudytis nebuvo noro iš ryto, mat kažkiek apsiniaukę. Nors savo ratuką ryte su Ieva apėjom. Didesnį tokį ir į kalną labiau, nei visada.

 

Planavom daug ką aplankyt šioj kelionėj, bet kaip jau darosi įprasta, prisidedu taškų, o toliau – kasdien pagal kažkokius subjektyvius ar objektyvius kriterijus pasirenkama kryptis ir tiesiog judama ja (ta kryptim). Taip ir šiandien. Gal Teror, gal kalne gyvenantys Guančių palikuonys, gal dar kas nors. Nusprendėm, kad važiuosim kur nors skaniai papietaut, bet prieš tai užsuksim į vakarinėj pakrantėj esantį Mirador del Balcon. Kelias netolimas, bet užtrunka apie valandą. Greičiau lėkt negaliu, nes reikės mokėt už auto salono plovimą. Balkonas – nerealus. Smagu tai, kad čia tiesiamas naujas kelias GC-2. Nebeliks gražaus GC-200. Jau dabar dalis uždaryta, mat stovi ženklai, kad toliau – akligatvis. Skubėkit, nes GC-200 yra nerealus. Pasifotografavom, paskraidėm – laikas pietaut. Pasirinkimas kaip ir aiškus buvo iš anksto – Puerto de la Aldea nusileidus kiek atgal nuo balkono.

DSCF0230

Parkingas puikus ir nemokamas, ir vietų yra.

 

– Einam į grilį, aš noriu mėsos, – sako šeimos kaklas.
– Einam, – sakau.
– Bet tu neturėsi ką valgyt.
– Aš rasiu.
– Atžalos neturės.
– Tai einam čia, žiū, bulvės nupieštos blogiausiu atveju.

Atsisėdom pas Esther ant tokių betoninių suolų prie betoninių stalų. Atėjo Esther (arba jos samdinė, nesigilinau) ir atnešė mums meniu. Angliškai nelabai kalba, kaip ir daug kur čia, bet turi panšetę, kur užtenka numeriukus iš meniu suspaudyt ir virtuvė jau turi užsakymą. Esther net korteles ima. Gėrimai, bulvės, hamburgeris, kepti sparneliai, mėsa, tunas – viskas buvo tiekiama greitai ir buvo skanu. Ir nebrangiai. Kažkur apie 45 eurus už daug maisto ir gėrimų.

 

Pats miestelis visiškai lazy, kaip ir mūsų diena. Kažkas lyg bando surfinti, kažkas užuovėjoje maudytis. Mes po pietų sukritom ant tokių medinių gultų/platformų, mat krantas akmenuotas, rankšluosčio nepasitiesi. Atlantas ošia, paukščiukai čiulba, saulė šviečia, vasario mėnesį. Rojus. Niekur nesinori eiti, niekur nesinori važiuoti, nieko nesinori daryti. Tik gulėti čia ir žiūrėti į praplaukiančius visokių formų debesėlius. Nerealiai magiška vieta. Rekomenduoju aplankyti. Ne, restoraną pasirinktis patys. Balkoną aplankyti ir miestelyje, prie uosto, pasėdėti. Pamatysit, jei tik oras ne visai prastas, nesinorės išvažiuoti.

IMG_6575IMG_7349

Tačiau kaip baigiasi bet kokios atostogos, taip baigiasi ir bet kuri atostogų diena. Traukiam link namų. Benzinas į pabaigą, reiks piltis ir būtinai šiandien. Savaitę ant ratų, nors ir ne po daug kilometrų – bakas benzino. O kai matai kainas, kad jis kainuoja vos virš euro – labai norisi čia emigruot. Bet pirmiausia į parduotuvę. Į lidlę važiuot tingisi, sukam pas mus į kaimą, tačiau kaime, kaip visada, šikna su parkingu, todėl važiuojam į kitą pusę. Galiausiai prisiparkavome kažkokio molo Puerto Rico parkinge. Užtai krautuvė – kaip maxima. Visko, ko mums reikėjo, radom. Dar pakeliui namo benzino ir viskas – vakarieniaut ir maudytis. Tiksliau – pirmiausiai maudytis, o tada vakarieniaut. Ir daiktus pradėt pakuotis. Taip jau išėjo, kad po vakarienės su Tomu vėl išėjom pokemonų ir apėjom visą mūsų miestelį. Kai kurias bazes nukariavom po keletą kartų, mat kažkam dar nesimiega ir maga iš mūsų atimt trofėjus. Žinau, kad daugelis į pokemonų medžiotojus žiūri, kaip į durnius. Žiūrėkit, negaila.

 

– These two have son‘s and dad‘s time – looking at something on the phone, and we are going around caching pokemons. We are having much greater time, – sako Tomas, mums praeinant kažkokį parkelį su tėvais ir jų atžalom.

Įsiskaitykit ir suprasti, apie ką pokemonai.

– Labai gera diena, – sako Ieva, viena iš geriausių.

Ir aš su ja tikrai sutinku. Nežinau ar rytoj parašysiu. Jei bus apie ką. Bet kokiu atveju šiandien – Labanakt.

 

Ne, nerašysiu nieko. Nieko neišsiskirianti diena ir kol kas be nuotykių (tfiu tfiu). Ryte be streso susipakavom, išsimaudėm, suvalgėm likučius, nuvažiavom į oro uostą, palikom auto, palaukėm čekino, pridavėm bagažą, pasėdėjom Starbucks ir sulipom į lėktuvą. Skandinavai žmonės ramūs, visur ieškantys eilės ir gerbiantys kitus eilėje. Niekas nesigrūda, niekas nerėkia ir rankom nemojuoja. Vietas šį kartą gavome kartu, kuo labai džiaugiamės. Vienintelis nuotykis – lėktuve neveikia USB lizdai, taigi devaisų pasikraut nepavyks, nors vakar kelionių organizatorius specialiai sms atsiuntė, kad skrisim naujai suremontuotu lėktuvu, kur nebus tų senų televizorių, nereaguojančių į paspaudimus, bet bus USB – woohoo. Na ir bala tą USB. Turiu powerbanką. Mažoką tokį, pirktą oro uoste pakeliui čia, mat savo pamiršau namie, bet apdairiai pasikroviau. Išgyvent penkias valandas gal užteks. Užtai gera naujiena – tail wind. Parlėksim su vėjeliu bukvaliai, jei vėl kokie prancūzai nesustreikuos. Tfiu tfiu.

 

Kelionė buvo nuostabi.

IMG_6366IMG_6369

– Atrodo tik vakar čia buvom, – sako Carolina, lipdama į lėktyvą.

 

Ir tikrai, greit pralėkė savaitė. Lazy tokia, be streso ir 10 taškų per dieną. Bet su maisto pasigaminimu, vynu, baseinu, must sees ir t.t. Turbūt čia vėl atvažiuosim negreitai. Nebent labai nebūtų kur važiuot, o norėtųsi pagulėt ant saulės.

 

– Sveiki, čia jūsų kapitonas. Sveriam 135 tonas, aukštis – 36000 ft. Skrisim pro Madeirą, Porto, tada virš Prancūzijos, kirsim pietinę Angliją, tada virš Gioteborgo ir tiesiai į tikslą – oras maršrute geras, nėra ką pasakot. Nulis laipsnių namie, šlapdriba.

Taigi, pagulėt ant saulės gal ir atvažiuočiau, bet gulinčio savęs bent artimiausius keletą metų nematau, todėl mažai tikėtina. Gal dar prisijungsiu.

Kelionė baigėsi be nuotykių, nors ir vėlai. Bluostą sudėjau tik po vidurnakčio ir gana pavargęs. Vaikai sumigo tik galvas ant pagalvių sudėję. Nieko, pailsėsim. Nuosavos lovos pagydo bet kokį nuovargį.

P.S. minėjau dietas ir tai, kad negaliu progreso papasakot, mat svarstyklės liko namie. Užlipau šiandien ryte. 85,8 kg. Minus beveik 10 kg per paskutinį mėnesį. Tiek nesvėriau…. hm… nepamenu net. Gal nuo kokios vienuoliktos klasės. Iki kitų kelionių. Tikėtina gegužį. O duos dievas, gal ir anskčiau.

10 komentarų “Oi, ne, vėl Gran Canaria

    1. Aha 🙂 Į Gran Canariją dar nebaisu buvo, į Australiją vasario gale jau buvo baisoka ir po to jau nieko nebuvo. Gegužės mėnesį nupirkta Graikija jau nuskambėjo…

      1. kokios dar graikijos. aš jau nusiteikęs, kad iki rudens reiks kirmyt čia. tai mažu kokią Kiruną su haparandom aplankysiu, uodus pašersiu, elnią nudobsiu..

      2. nepripuchai, buržujau 🙂 žmonės kartą metuose vyksta atostogaut ir tai ne visi. pabūsi biškį eiliniu piliečiu, pavasaris, saulė, promenadinkis palei ežerą 🙂 o tuo brudu tai aš jau prasirgau trubūt, tris savaites paliegęs voliojausi, paskui prišėrė ukrainietiškais antibiotikais ir padėjo 🙂

      3. Ai, kažkaip. Px teslos, geriau kelionės. Nors palei ežerą irgi nieko.
        Įtariu, kad ne vienas prasirgai, tik daugelis nežino.

      4. Tėvai, o tai dažnos kasmėnesinės kelionės netampa prėska rutinine išvyka pas tėvukus į kolektyvinį sodą savaitgalį? 🙂 gerai, pavalgyt, išgert, pasipliažint, apsišopint o bet kur kelionių magija ir nuotykiai? 🙂

      5. pagal niūriausias prognozes nagus gali niežtėt iki pusantrų metų. skamba kiek spooky, bet gal ir gerai, labai jau viskas tapo ranka pasiekiama. aš dar mėnesiui ir internetą atjungčiau, kad visi pasikankintų karantinuose su popierinėm knygom 🙂

      6. Viskas pasikeis. Tikiuosi. Kad seni pirdūnai skraidė su reikalu ir be reikalo, tai tikrai. Pigiau, efektyviau ir be poveiko gamtai galima ir iš namų dirbt. O ką, jeigu mokyt irgi per atstumą – geriausi pasaulio soecialistai galėtų vest pamokas per video 10k mokinių vienu metu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s