Kelionė be pabaigos

Kelionė, kuri vieną kartą prasidėjo ir neplanuoja baigtis

Hm… Apie gyvenimą filosofai taip kalba. Prasidėjo, ten, kelionė, kai užgimė tas vaikelis, o vėliau pasibaigė jis ir jo kelionė. Aš ne apie tą kelionę. Na, bent jau netiesiogiai.

Pamenu tuos laikus, kai buvom jauni ir gražūs, ir valgydavom tada, kai turėdavom atliekamą litą kišenėje. Nors studentaujant atliekamo lito nebūdavo. Jie buvo taupomi cigaretėms ir alui, o jeigu pasitaikydavo kokia nors priešingos lyties varna, palengvindavo studento kišenę 25 litais už vieną kokteilį, kad ji kur prasmegtų. Varna. O liūdniausia tai, kad naudos iš tų išleistų pinigų dažniausiai būdavo lygiai nulis. Kaip loterijoj kokioj – šansas išlošti lyg ir yra, ir netgi laikraščiai rašo apie tuos, kurie išlošia, bet jeigu skaičiuoti matematiškai, šansas laimėti – arti nulio. Taip ir su tais kokteiliais. Tiek to, grįžkim prie temos, o tai pasaka išeis visai ne apie tai, apie ką jau kuris laikas planuoju papasakot. Tai va, kai atliekamo lito nebūdavo, o, kaip supratot, jo nebūdavo beveik niekada, tekdavo keliauti pas močiutę į nuomojamą kambarėlį ir pasišildyti, ką mama įdėjo. O jei resursai į pabaigą, tekdavo valgyt, kas liko. Bet buvom jauni ir gražūs.

Vėliau, pradėjus dirbti ir atsiradus pinigų, o taip pat susiklosčius aplinkybėms taip, kad pietauti buvo galima darbo valgykloje už savikainą, kurs pusryčiams būdavo šviežių bandelių su riešutais iš kepyklėlės šalimais, pietums niekas pilnos sriubos neimdavo, nes neįmanoma būdavo suvalgyt, pradėjom valgyt, kiek lenda. Gražūs buvom ir jauni. Ir eidavom po pietų į sandėlį pasisvert. 

-Oho, 104 kg, naujas rekordas, ura.
-Ką tu čia, vyre, pas mane 105, – sako Sigis.
-Kurwa tu, – sakau ir stengiuosi sekančią dieną suvalgyt dvi bandeles pusryčiams. 

Juokinga buvo tada. Juokinga buvo ir dar kurį laiką. Alkoholis, žinoma. Cigaretės, žinoma. Atrodė, kad nemirtingi esam. Ir buvom. Bet su laiku tie 104 kg pavirto 105, tada 106 ir taip toliau. Tada stresas. Tada karjera. Tada vėl stresas ir karjera. Laiko ir noro rūpintis savimi nebuvo. O maistui abejingas niekada nebuvau.

-Edvardėli, kur tau telpa, šešis cepelinus jau suvalgei ir dar nori? – klausdavo mama ir dėdavo dar du, nes kur gi vieną įdėsi. Čia dar mokykloj.

O ir išrankus nebuvau. Išskyrus nedideles išimtis, mažai yra patiekalų, kurių nemėgau ir sunku buvo suprasti, kaip austras kažkada, vaišinamas prabangiais cepelinais Trakuose, paragavo ir pastūmė lėkštę, buržujus. 

Prie maisto mylėjimo baisiai nemylėjau jokio sporto. Ne, su chebra lauke numindavom kilometrų kilometrus. Bėgiot ten, futbolą gainiot ar krepšinį niekada nepatiko. Gainiojau, bet su chebra tik. O kad pats vienas gainiot – niekada. Geriau knygą paskaityt, ar kokią šviesos muziką sulituot. Ar filmą su grupiokais, jau vėliau, univere, pažiūrėt, su alumi. 

2006 metai lyg. Klaipėdoj pas draugus jūros šventėj. Tada didžiavausi, kiek į mane cepelinų telpa.

2010

Kokie 2011 gal

Baisu pradėjo darytis žiūrint į veidrodį kokiais 2012, kai Tomui buvo trys, pakeičiau darbą, persikraustėm į miestą ir gimė Carro. Kai XXL daugelyje parduotuvių nebetilpdavau. Sprendimą tada radau – radau parduotuves, kur tilpau į XL ir toliau džiaugiausi. Nors mažas varpelis kažkur pasąmonėj pradėjo skambėt. 

„Taip, tu turi viršsvorio, bet dabar svarbiau mesti rūkyti. Mesi rūkyti, numesi ir svorį vėliau“ – aiškino man įmonės seselė po techninio patikrinimo. Mest tai mečiau, dar 2010, bet svoris augti nesustojo, nežiūrint į žmonos pastangas maitinti liesais kotletais ir valgyti daug vaisių. O nuo tų prakeiktų liesų kotletų ir kalorijų ribojimo prakeiktų obuolių suvalgydavau po du kilogramus per dieną. 

„Nepamiršk, kad riebalai dega ant angliavandenių laužo“ – skambėjo tos pačios seselės žodžiai galvoje. „Jei pusryčių negali prisiverst valgyt, išgerk stiklinę apelsinų sulčių“. Bandžiau prisiversti. Bandžiau gerti, kad uždegti tą angliavandenių laužą.

-120 kg, jaunuoli, – sako svarstyklės vieną dieną.

Pasidarė baisoka. Baisoka, nes ir judėt sunku. Su Tomu bevaikštant ir nespėjant iš paskos. Ar su Carro vežime. Vat tada ir prasidėjo kelionė, apie kurią taip išlėto pradedu pasakoti. 

Kalorijos ir matematika

Aha, kalorijos in, kalorijos out. Tiksliau, kilokalorijos ir paprasta matematika. Turi būti balansas. Kiek suvalgai, tiek turi ir sudeginti, kad palaikyti neutralų balansą. Nereikia būti net ketvirtoku, kad suprasti, jog norint numesti svorio, lygtis turi būti labai parasta: out > in. Easy. Informacijos pilna – low calorie diet ir panašiai. Sumažini kalorijas, riebų maistą pakeiti neriebiu, sportuoji. 

Pradėjau nuo kalorijų mažinimo. Buvo sunku. Psichologiškai ir visaip kitaip. Visą savaitę prisilaikius low cal dietos – sriubos ir liesi kotletai visokie be nieko, oboliukas vakare ir amžinas alkio jausmas ir tik pyst, savaitgalį, kebab pica nepaliekant nieko. Bet pasiteisinimas lyg ir yra – visą savaitę laikiausi juk low cal. O kaip tuo metu nervindavo visokie bėgikai, lakstantys su reikalo ir be reikalo. Piktindavausi tada:

-Ko čia lakstai, ir taip kūdas gi.

Ir taip lengvai, grakščiai bėga, rupūžė. Nervuoja… Noriu ėst… 

Per 2011-2012 metus low cal padėjo kažkiek sustabdyti pasididžiavimo augimą ir net šiek tiek sumažinti. Iki 110 sumažinti.

Ir, žinoma, tada svoris sustojo. Vienas liesas kotletas vietoj dviejų ir vienas obuolys vakare vietoj trijų smarkiai nepadėjo. Bet matematika juk paprasta – jei sumažinus in svoris nemažėja, reikia didinti out. Padidinau. Sugebėdavau nueiti gana sparčiu žingsniu net du kilometrus, o kartais, kai neskaudėdavo kelio sąnarių, net pabėgėdavau kelis šimtus metrų. Bėda tik, kad juos beveik visada skaudėdavo, o bėgant pulsas (nusipirkau garmin laikrodį, rodantį pulsą) rodydavo kažkokias anomalines reikšmes, kurios pagal mano amžių ir atletinį pasirengimą – neįmanomos. Tempą teko sumažinti. Šefas patarė sėsti ant dviračio – mažesnė apkrova sąnariams ir širdžiai, bei mažiau savęs gaila. Geras sprendimas. Svoris iš lėto pajudėjo žemyn. Žinoma, skaičiuoti kalorijas buvo privaloma ir toliau, nes dabar užtekdavo tik pažiūrėti į picą savaitgalį, kaip svoris sustodavo arba vėl pradėdavo augti. Iš lėto, bet aukštyn. Bet kokiais quick fix jau nustojau tikėti, nors matematika vis nedavė ramybės. „Juk jei out>in svoris turi kristi, pasižiūrėk į konclagerių aukų nuotraukas“. 

Lūžis įvyko, o tiksliau apėmė siaubas, kai 2013 vasario gale kolega, kuris tuoj tuoj ruošėsi į pensiją, pasikvietė paslidinėti. Cross country slides turėjau, todėl sutikau. Baisu buvo tai, kad nepilnus 5 kilometrus jis manęs laukė net nesušilęs, o mano pulsas visą laiką pramušinėjo garmino stiklą, aš maniau, kad mano dienos čia, tame prakeiktame miške ir pasibaigs. Net beveik norėjau, kad pasibaigtų. Iš gėdos. Aš juk beveik dvigubai jaunesnis. Galima ten technikos nebuvimu teisintis ir pan, bet come on, diedukas juk ir ne elitinis sportininkas koks. 

Calories out < calories in matematiką ir dienoraštį pradėjau vesti labai tiksliai. MyFitnessPal appas padėjo registruoti kiekvieną lieso kotleto kąsnį, kiekvieną nueitą ar dviračiu nuvažiuotą metrą, kiekvieną žvilgsnį į picą. Jei 2013 metus pradėjau būdamas 110 (žinau tiksliai, kas ir kada, nes tuomet nusipirkau gudrias svarstykles, registruojančias viską ir saugančias debesy – rekomenduoju, jei norit pasijusti nepilnaverčiais), tai metus užbaigiau 98. Oho, koks pasiekimas, sakysit. Ir tikrai pasiekimas. Rezultatus pradėjo matyti aplinkiniai. Teko nusipirkti naują kostiumą ir iš dalies pakeisti garderobą. Į XXL pradėjau tilpti visose parduotuvėse. 

Vidutinis 2013 metų svoris: 105.4 kg, nueita, nubėgta, nuslidinėta, dviračiu nuvažiuota – 925 km, sudegintos 62971 kcal, prakaitas lietas 162 kartus. Jeigu metų pradžioje 5 km pabėgiojimo tempas buvo 8:24 min/km, tai metų gale jau 6:29 min/km. Irgi improvmentas nemažas. 

2014 metai. Pradžia – 98 kg, pabaiga – 94.6, vidutinis – 96.3 kg. WTF? Tyčia pradėjau nuo skaičių, kad būtų lengva palyginti. Nujudėta 1143 km, sudegintos 66070 kcal, prakaitas lietas 172 kartus. Taigi sportuota daugiau, negu 2013, o rezultatas tik 3 kg su trupučiu. WTF? Tie patys liesi kotletai. 

-Juk jei out>in svoris turi kristi, pasižiūrėk į konclagerių aukų nuotraukas, – sakau sau.
-Nepamiršk, kad raumenys sveria daugiau už riebalus, sako visos supermamos, – ramina žmona. 

Kad raumenys sveria daugiau už riebalus, tiesa. Bet svoris nekrenta, kad ir ką bedaryčiau. Metų pradžioje bėgimo tempas 5:47 min/km, metų gale – 5:07 min/km. I guess treniruotės duoda rezultatą. Bet svoris nekrenta. Turėčiau džiaugtis, numetęs 25 kg, bet čia kaip su atlyginimu – niekada negana. Užsibrėži kažkokį ir kai pradedi jį gauti, labai greitai pasidaro negana ir norisi daugiau. 

2015 dviračio metai. Pradžia – 94.6 kg, pabaiga – 97. Ok, ok, 97 buvo per kalėdines atostogas – mišrainės ir tortai. Gruodžio 8 dieną buvo 94.8. Vidutinis metų svoris – 95 kg. Jei lygint vidutinį 2014 ir 2015 metų svorį, numečiau 1.3 kg. Nujudėta 2055 km, sudegintos 56586 kcal, prakaitas lietas 119 kartų. Daugiau km, mažiau kalorijų. Nes ant dviračio persėdau. Nors bėgiot nenustojau ir bėgiojau net per atostogas bei komandiruotėse. Pamenat, jei skaitėt https://sillwio.wordpress.com/2015/01/23/ispanija-oi-ne-gran-canaria/

„Bevažiuojant ir beplanuojant, kaip čia dabar grąžinti auto patogiausiai, šovė geniali mintis – o ką, jei parbėgčiau… Nereikėtų eiti ir po to laukti autobuso. Dar ir du eurus sutaupyčiau. Tiesiai – apie 5.5 km, automobiliu – 10, reiškia pėsčiomis apie 7. Žmona kraipo galvą:

–          Ar tu pats būtum prieš du metus patikėjęs tuo, ką čia dabar šneki?

–          Žinoma, ne, – atsakau.

–          Negi tau taip norisi bėgti, kad pasiruošęs parbėgti 7 km palikęs mašiną, o ne važiuoti autobusu, taksi ar dar kaip?

–          Jo…, – atsakau.“

Keletas asmeninių rekordų, kaip antai 4:37 min/km, pusė maratono ir pan. Tačiau su motyvacija – bėda. Vis sunkiau prisiversti. Gal reikėjo tada užsibrėžti kokį nors tikslą. Pvz dalyvauti kokiose nors varžybose ir joms ruoštis. Bet, kaip sakiau, sportuoti niekada nemėgau ir visi šitie bėgiojimai, dviračiai ir pan tik kelia stresą. 

2016, net nežinau kokie metai. Back to normal gal? Arba lack of motivation? I don‘t give a shit anylonger gal? Jei ir vėl pradėčiau nuo skaičių, tai pradžia (sausio vidurys, jau iškakojus visas mišraines ir tortus) – 94.2 kg, pabaiga – 99.4 kg, o per šventes tai ir visi 103. Vėl 103… Blet… Vidutinis metų svoris palyginimui – 97.5 kg, reiškia +2.5 kg. 

-Raumenys sveria daugiau už riebalus, – sakysit?
-Taip, sveria, – atsakysiu, bet nujudėjau tik 1100 km ir sudeginau viso labo 36056 kcal, prakaitą liejau 79 kartus. Motyvacijos nėra. Svoris auga pasižiūrėjus į picą. Visą laiką alkanas. Visą laiką piktas. Per šventes – kaip šuo nuo grandinės atitrūkęs šluoju viską į save. 

Per savaitę atostogų kovo mėn. Lietuvoj – +2.5kg ir jie vėliau panašiai ir laikėsi. Per savaitę atostogų Kretoj biržely dar +3.5kg. Ir tie niekur nedingo. 

-Kaip čia taip? – paklausit. Juk tik 2.5kg vidutiniškai.
-Būtent, vidutiniškai. Pradėjau metus su 94, o daugiausia buvo 103. Beveik 10kg plius.

2017 – neviltis. Ir štai atėjo 2017. Sausio pradžioj – 100 kg apvaliai. Metų gale – 97.8 kg, bet tik dėl to, kad vėl susiėmiau. Vidutinis svoris – 101 kg, t.y. +3.5 kg. Daugiausia buvo 105 kg vasarą – atostogos ten, viską. Įsivaizduojat? 105 fucking kilogramai. Reiškia nuo maždaug 95 kg iki 105 per porą metų. Ir iš kur bus motyvacija? Skaičiai už save kalba. 291 km, 18553 kcal, 45 kartus skyriau sportui. 

-Va, matai, valios neturėjimas – tavo problema. Reik mažiau ėst ir daugiau sportuot. Visi vadovėliai ir supermamos taip sako. O tu, silpnavalis, negali susiimt.
-Negaliu… Silpnavalis…

2018 – nieko naujo. Neėdi, žmogus, tris mėnesius. Krenta svoris po 100 gramų per savaitę. Kartais po 200. Tada atostogos. Plius viskas atgal ir dar su kaupu. Per savaitę. Vėl tris mėnesius iš lėto žemyn. Vėl atostogos. 

-Tai gal reikėtų prilaikyti arklius per atostogas, – sakysit.
-Prilaikau, – atsakau. Nesmarkiai padeda.

Ir amžinai alkanas. Alkanas ryte, alkanas per pietus, alkanas vakare. Jokio sotumo jausmo. Net pavalgius, tiksliau paėdus (reiškia daugiau jau nebetelpa) dar kažko norisi. Ko nors saldaus, pvz. Dar koks obuoliukas visai telpa. Juk vitaminai? Galima juk? 

Įprastinė statistika. Metų pradžia – 99.1 kg, gale – 102.2kg. Vidutinis svoris – 101.5 kg. 441 km, 20400 kcal, 44 prakaito liejimai. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad lapkričio gale nusprendžiau pabandyti atsisakyti mėsos. Be fanatizmo, tiesiog šiaip. Galbūt mėsos sumažinimas padės susitvarkyti svorį ir pagerinti sveikatą. Nors su sveikata problemų neturiu, bet po 40-ties garantija baigiasi. O gal čia vidutinio amžiaus krizė? Daugelis taip man tada ir sakė.

-Durnas. Be mėsos negalima. Be mėsos numirsi. Be mėsos prarasi raumenis. Kaip tu gali išgyvent ant žolės. Žuvis, tai ne maistas. Kiaušinių tiek negalima. Tai ką tu valgai. 

2019 – persilaužimas. Tiesa, statistika ir skaičiai nebus pažįstami, mat garmin pakeičiau į apple watch. Ir turiu pasakyti, kad tas mažas gadget‘as motyvuoja papildomai. Taip, jį galima ignoruoti, bet bent jau man pastoviai prieš akis badoma statistika padeda užsidėt sportbačius ir išeit lauk. Šiek tiek statistikos. Metų pradžia – 102kg, pabaiga – 95. Mažiausias svoris buvo 90kg. Vidutinis – 94.3 kg. Suvokiat? Be mėsytės numečiau 7.2 kg. Super rezultatas. Kadangi apple laikrodis skaičiuoja kilometrus ir aktyvias kalorijas visada, o ne tik paspaudus mygtuką, skaičiai nepalyginami su praeitais, bet šiokią tokią indikaciją duoda. Judėti, dėka apple watch ar ne, pradėjau judėti daugiau. 

2276 km (iš jų 2064 pėsčiomis, likę dviračiu), 2 292 863 žingsnių, sudeginta 173 742 aktyvių kalorijų. 

Viskas ok iki vasaros. Po kelis šimtus gramų žemyn kas savaitę. Per atostogas „suvalgytas“ (tiesiogine ir perkeltine prasme) keleto mėnesių progresas. Tada vėl kažkiek žemyn, o tada stop. Kokį rugpjūčio mėnesį. Tada Sicilija rugsėjį. Vėl plius. Tada keletas komandiruočių. Dar plius. Žodžiu, kaip yoyo žaidimas – aukštyn, žemyn, aukštyn ir taip be galo. O tada dar šventės ir taip atėjau į 2020 su beveik 95 kg. 

Taigi 2020. Pradžia – 95 kg, pabaiga dar ateis, bet teksto rašymo metu lapkričio mėn – 83 kg. Vidutinis – 86.9 kg. 2543 km palyginimui, 2 728 223 žingsnių, sudeginta 227 670 aktyvių kalorijų. Pagaliau pasiekiau savo užsibrėžtą „idealų“ svorį – 85 kg. Tiek svėriau mokykloje. Iš kur toks progresas? Primenu mėsos nevalgymą 2019 metais. 

Tačiau 2019 mano lėkštė vidutiniškai atrodė maždaug taip: 55-60% dienos kalorijų iš angliavandenių, 20-25% iš riebalų, 25-15% iš baltymų. Exactly, kaip rekomenduoja specialistai. O specialistai rekomenduoja:

(Informacija iš Swedish Food Agency, galit patys pasitikrint, skaičiai žemiau, Šiaurės šalių bendradarbiavimo pasekmė ir pastarieji pakeitimai)

Riebalai

2012 metais buvo pakoreguotos rekomendacijos suvartoti 10-20% dienos kalorijų iš mononesočiųjų riebalų. Rekomendacija pakelta nuo 10-25% 2004 metais. Bendra dienos kalorijų kiekio rekomendacija iš riebalų – pakelta nuo 25–35% iki 25–40%.

Angliavandeniai

Bendras kalorijų kiekis iš angliavandenių – sumažintas nuo 50–60% iki 45–60%. Pridėtinio cukraus rekomenduojama mažiau, nei 10%. 

„Mums nereikia valgyti cukraus. Jei pridėtinio cukraus maiste daugiau, negu dešimt procentų kalorijų, yra rizika, kad neliks vietos tikram, pilnavertiškam maistui. Yra atlikta nemažai naujų studijų, analizuojančių cukraus ir maisto su pridėtu cukrum poveikį sveikatai, tačiau, deja, aiškių sąsajų nematyti. Vienas momentas literatūroje matomas aiškiai – limonado vartojimas du ar daugiau kartų per savaitę didina antro tipo diabeto riziką”. 

Įdomi tokia citata. Lyg blogai, lyg ir didina riziką, bet nei kiek, nei kaip, nei apie kokį limonado kiekį eina kalba, neaaišku. 

Baltymai

10-20% kalorijų turi būti iš baltymų. Formulė paprasta – gramas baltymų kilogramui svorio. 

Taigi susumuojam:

	Rekomendacijos	Edvardas
Riebalai	25–40%	20-25%
Angliavandeniai	45–60%	55-60%
Baltymai	10-20%	25-15%

Baltymų gal daugoka, bet čia tam, kad mažiau riebalų suvartot. Visada vadovavausi rekomendacija „Mums nereikia valgyti cukraus. Jei pridėtinio cukraus maiste daugiau, negu dešimt procentų kalorijų, yra rizika, kad neliks vietos tikram, pilnavertiškam maistui”. Kcal yra kcal. Pasižiūrėkit į konclagerio aukų nuotraukas ir badaujančius Afrikos vaikus. Ar tortas, ar cocacola, ar mėsa, ar balta duona – nelabai svarbu. Svarbu, kad neviršyti kalorijų normos ir prisilaikyti rekomendacijų. 

Kam visa tai čia rašau, kas ir taip visiem žinoma ir aišku? Ir bintuoju prie 2020 metų, nors kalbą pradėjau nuo to, kaip atrodė mano lėkštė 2019 (ir anksčiau)? Todėl, kad 2020 metų pradžioje pakeičiau modelį į va tokį:

	Rekomendacijos	Edvardas
Riebalai	25–40%	70-75%
Angliavandeniai	45–60%	5-10%
Baltymai	10-20%	10-20%

Kodėl? Visą laiką jaučiau, kad kažkas rekomendacijose ir matematikoje (out>in) netvarkoj. Kažko nesuprantu, nežiūrint į konclagerių ir Afrikos nuotraukas. Ir kažkaip netyčia, nepamenu kur ir kada, užklydau ant informacijos apie keto dietą. Atsitiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Po tiek metų eksperimentų, savęs pjovimo, motyvacijos nebuvimo ir yoyo nemačiau, ką galėčiau prarasti pabandęs. Blogiau juk nebus. Keto dietos esmė – pagrindinis kiekis kalorijų turi būti iš riebalų, baltymų rekomendacija tinka, t.y. 1 gramas 1 kilogramui kūno svorio ir ne daugiau 10 proc iš angliavandenių. Kuo mažiau, tuo geriau. 

Keto – nuo „ketonai“ – vandenyje tirpios molekulės, kurias gamina kepenys iš riebiųjų rūgščių. Nelįsiu į biologiją – prirašytos knygos ta tema. Bet jei trumpai, tai mechanizmas labai paprastas. Valgant angliavandenius, glikogeno (cukraus) kiekis kraujyje padidėja, pradedamas gaminti insulinas, kuris skatina ląsteles absorbuoti glikogeną energijai, o perteklių padėti saugojimui. Perteklius saugomas kepenyse ir raumenyse, bet „lentyna“ saugojimui ten ribota. Kepenys gali saugoti 100-120 gramų glikogeno, 70 kg sveriantis suaugęs žmogus raumenyse saugo dar apie 400 gramų glikogeno. Kas netelpa į tą sandėlį, padedama visur kitur riebalų forma. 

Mūsų organizmai vystėsi milijonus metų ir prisitaikė išgyventi labai efektyviai. Išmoko saugoki energiją, kai jos yra perteklius. Išmoko pasidėti juodai dienai, jei reikėtų, pvz, pabėgti nuo alkano liūto, o taip pat pasitaupyti visai juodai dienai, pvz šaltai žiemai.

Įsiskaitykite – angliavandeniai skaidomi į glikogeną, glikogenas skatina insuliną, kuris transportuoja glikogeną į ląsteles energijai, dalis glikogeno saugoma „sandėly“ greitam vartojimui (pabėgti nuo vilko), o visa kita dedama ilgalaikiam saugojimui visai juodai dienai. Kas nutinka, kai žmogus valgo pastoviai, pvz 6 kartus per dieną? Juk taip rekomenduojama, ar ne? Pusryčiai, pietūs ir vakarienė – privaloma. Tarpuose – užkandžiai, o prieš miegą dar stiklinė pieno ar sulčių. Cukrus – insulinas – energijos saugojimas. Cukrus – insulinas – riebalų kaupimas. 

Kaip jums atrodo, kada gi organizmas pradeda naudoti tuos sukauptus riebalus? Gal kai insulinas žemas? Tiksliai taip. Kai insulinas žemas, sukaupta energija pirmiausia imama iš trumpalaikio sandėlio – kepenų ir raumenų, kur sukauptas glikogenas. Jo užtenka maždaug 24 valandoms, jei nevalgyt iš viso. 

Taigi dabar pasižiūrim, kas vyksta, kai mes valgome 6 kartus per dieną. Insulinas visą laiką kraujyje – energijos saugojimo režimas. Energija padedama į raumenis ir kepenis glikogeno pavidalu, o kas liko – aplink jūsų taliją. Ir energija iš rezervų nepaimama, kol insulinas aukštas. 

O kas atsitiks, jei pradėsim riboti kalorijas – t.y. laikytis dietos? Tarkim jūsų normaliam metabolizmui reikia 2000 kcal. Jūs suvalgote 1500 kcal – po 500 pusryčiams, pietums ir vakarienei. Praleidžiate užkandžius. Iš pradžių svoris kažkiek krenta – trūkstama energija paimama iš kepenyse ir raumenyse saugomų rezervų. Bet labai greitai organizmas supranta, kad kalorijų artimiausiu metu nenusimato ir sulėtina metabolizmą. Čia kaip su staiga sumažėjusiom pajamom. Jei jūsų pajamos buvo 3000 eur/mėn, o staiga tapo 1000 eur/mėn, jūs gi neleisite sau išleisti 3000. Pradėsite taupyti atsisakydami to, be ko galima išgyvent. Parduosite automobilį, prabangos kilnojamą turtą, mobilius telefonus ir t.t. Taip ir jūsų kūnas sumažina išlaidas, kad bet kokia kaina išgyventi (prisimenam milijonus metų evoliucijos, kai maisto pastoviai trūkdavo) ir, geriausia, santaupų banke (riebalų atsargų) neliesti. Geriau atsisakyti prabangos, pvz pradėti po truputį valgyti raumenis. Atjungti tam tikras sistemas, pvz reprodukcinę ir pan. Be to, kai tik užvalgote taip mums visiems rekomenduojamų angliavandenių, insulinas pakyla, o tai reiškia, kad energija keliauja į „banką“, o ne iš jo. Mūsų kūnai neturi kalorijų skaičiuotuvo. Procesus reguliuoja ne kalorijos, o hormonai. Ir insulinas yra vienas iš pagrindinių. 

Turbūt jau supratote, kad tam, jog pasiekti riebalų „banką“ reikia arba nevalgyti ilgiau negu 24 valandas (kad pirmiausia išnaudoti glikogeną, saugomą kepenyse ir raumenyse), arba laikyti insuliną ant pavadžio. Prie nevalgymo dar grįšiu, o vat insulino reguliavimas ir yra ne kas kita, kaip keto dieta. Organizme, negaunančiame angliavandenių (jų gaunama mažai), insulino lygis žemas. Nėra glikogeno, energija gaunama skaidant riebalus, gaminant ketonus ir persijungiant mitochondrijoms ląsrelėse į ketonų naudojimą energijai. Mitochondrijos moka tai daryti, tik pamiršo per tuos metus, kol pagrindinę raciono dalį sudarė angliavandeniai. Pereinant į keto dietą joms reikia priminti tai daryti. Man pirmos dienos buvo gana sunkios. Teko pajausti, ką reiškia, taip vadinamas keto gripas. Visi simptomai, kaip gripo, tik be temperatūros. Užtat keto būsenoje (ketozėje) visi nesmagūs pojūčiai dingsta. Dingsta ir alkio jausmas. Tiksliau jis yra, bet jis toks smagus ir lengvai kontroliuojamas. Būnant ketozėje jauti lengvą tempimą pilve ir į smegenis ateina signalas „valgyt“, bet tą signalą labai lengva kontroliuoti. Kodėl? Todėl, kad banko saugyklos atidarytos ir kepenys sėkmingai ima resursus, kurie buvo saugomi daugelį metų, iš jų gamina ketonus, kuriuos mitochondrijos, dabar jau prisiminę, ką jas išmokė evoliucija, naudoja ląstelėms maitinti. Tik pagalvokit: protingi žmonės sako, kad kilogramas jūsų riebalų – 7000-10000 kcal. Jei turite 10 kg viršsvorio, su savimi nešiojatės 70000-100000 kcal. Šimtą tūkstančių, nesuklydau. Skaičiuokite, kiek dienų galite teoriškai visai nevalgyti, jei jums reikia 2000 kcal per parą. 50 fucking parų. Galite tai suvokti? Man sunku iki šiol patikėti, o perskaičiau šia tema daug informacijos. O jei turite 30 kg viršsvorio? Aš svėriau 120 kg. Dabar 83 kg. Skirtumas, nei daug, nei mažai, beveik 40 kg. 40 kg yra 400000 kcal. Keturi šimtai tūkstančių. Suprantama. Evoliucija ir motulė gamta padarė taip, kad sugebėtume išgyventi iš savo sukauptų resursų ilgus periodus be maisto. Tik mes tai pamiršom, nes čia pat, šalia, yra parduotuvė su prikrautomis lentynomis beveik visą parą. O jei parduotuvė uždaryta, yra šaldytuvas ir spintelės. O ir maisto pramonė vis primena. Alkanas – suėsk snickerį. Užgerk fanta ar cola. Tada vaikam įpilk nesquick, kad „pienas“ būtų dar sveikesnis. Ir t.t. 

Taigi, ketozė – visai nieko baisaus, išskyrus pirmas keletą dienų. Žymiai sudėtingiau išsilaikyti joje, mat praktiškai visame kame yra pridėto cukraus. Jei tokie gaminiai, kaip duona, gal ir suprantama, tai tokie gaminiai, kaip silkė, visiškai nesuvokiama. Pienas. Varškė. Tingiu vardinti. Jei tik produktas liesas, t.y. „sveikas“, ant jo pakuotės tai bus būtinai pabrėžta, bet vietoj riebalų ten pridėta cukraus. Smegenis reikia apgaut. Tualetinį popierių be skonio kramtyt neįdomu. Cukrus reikalą pataiso. Tai va, atsisakius visų miltinių gaminių (duonų, bandelių, makaronų), grūdų, ankštinių, po žeme augančių daržovių (bulvių, morkų ir pan) lieka ne kažin kas ir tenka smulkmeniškai žiūrėti, ką dedi į burną, nes išsilaikyti ketozėje nepavykts. 

Skeptikai sakys – bull shit. Ir nesakau, kad keto dieta – vienintelis ir teisingas kelias. Aš ne medikas, ne dietologas, ne chemikas. Tiesiog radau atsakymus į daugelį metų kamavusius klausimus. Kai nebuvo maximos ar iki, kaip žmonės maitinosi. Kaip jie maitinosi, kai nebuvo visur dedama cukraus. Kai nebuvo rapsų aliejaus, nes nebuvo technologijos. Ką jie valgė, kai niekas neatveždavo šviežių bananų su kiviais. Juk niekada nebuvo taip, kad maisto būtų toks perteklius, koks yra dabar. Bulves į Europą parvežė Kolumbas, bet jų dar ilgai niekas nevalgė. Valgyti pradėjo sąlyginai neseniai. Šaldytuvų nebuvo. Aliejus buvo spaudžiamas iš alyvuogių. Maisto ruošimui buvo naudojami riebalai. Kiek pas paprastą žmogelį išsilaikydavo obuoliai ir kriaušės? Užduokite sau šiuos ir panašius klausimus, ir viskas taps aiškiau. Prieš Kalėdas žmonės pabadaudavo, kaip ir prieš Velykas ir penktadieniais. Pasninkas – buvo prisakytas iš viršaus ir dauguma jo laikėsi. Visose religijose. Kodėl? Gal žmonės tada žinojo tai, ką aš čia bandau iš tuščio kiaurą pilstyti. Gal pasninkas nėra blogai?

Žinot ką? Esant keto būsenoje visiškai lengva kontroliuoti alkį. Jis yra, bet nevalgyti labai lengva. Pabandžiau pereiti prie vieno pavalgymo per parą. Labai lengva. Pabandžiau nevalgyti keletą dienų. Labai lengva. Gal pirmą dieną buvo kiek sunkiau, o vėliau – jokių problemų. Valgant angliavandenius, dėl insulino šokinėjimo ir insulino rezistencijos (rekomenduoju pasidomėti, kas tai) nevalgyti yra labai sunku. Praėjau pats, kaip rašiau aukščiau. Keto būsenoje nevalgyti lengva, nes, kartojuosi, durelės į sandėlį su keturiais šimtais tūkstančių kalorijų, atidarytos. Yra dar vienas pliusas – visai neseniai (2016 m.), ponas Yoshinori Ohsumi gavo Nobelio premiją už autofagijos mechanizmo išdėstymą. Pasidomėkite ir autofagija. Tyčia nieko nerašysiu, tik pasakysiu, kad tai – šventasis gralis medicinoje.

Žinant visa tai, nors, kaip sakiau, aš ne specialistas ir man toli gražu iki supratimo jau neatrodo, kad oi, neduok dieve, teks skristi ryanair tris valandas be maitinimo. Kaip čia nenumirti iš bado. Juk tris valandas teks pabūti be maisto. Patikėkit, be maisto nemirsit iš karto, jei turit atsargų, tai netgi rekomenduoju pasidomėti keto, insulino rezistencija ir autofagija. 

O mano kelionė tęsiasi. Ir ji niekada nesibaigs, nes keto – tai ne dieta. Taip gyveno mūsų protėviai visos žmonijos evoliucijos metu ir tik pastaruosius kelis tūkstančius metų (žemdirbystė), o gal ir kelis šimtus ar keliasdešimt (elektrifikacija, pramonė, transportas ir globalizacija) pakeitė mūsų įpročius. 

Rekomenduojama literatūra žemiau. Net jei nesiruošiate pereiti prie keto, primigtynai rekomenduoju. Ypač Jason Fung. Rasit ir audio knygų ir youtube klipų.

• The Obesity Code: Unlocking the Secrets of Weight Loss. Dr. Jason Fung
• The Hungry Brain: Outsmarting the Instincts That Make Us Overeat. Stephan J. Guyenet Ph.D.
• Fat for Fuel: A Revolutionary Diet to Combat Cancer, Boost Brain Power, and Increase Your Energy. Joseph Dr. Mercola
• КетоДиета. Есть жир можно! Василий Генералов
• Кетодиета. Олена Исламкина