525

525, kas? Dienos. Penkišimtaidvidešimtpenkios dienos. Nuo ko? 525 dienos praėjo nuo paskutinės kelionės. Komandiruotė į Australiją buvo, prieš pat masiškai užsidarant sienoms visame pasaulyje. Jei skaičiuoti nuo paskutinės kelionės su šeima – dar daugiau. Kažkiek neįprasta, mat iki pandemijos keliaudavom keletą kartų per metus. Kita vertus, kokiam nors Rusijos kaime, kur dar iki šiol reikalingos „prapiskės“, dienų skaičius dar didesnis, o daugeliui – artėjantis prie begalybės. Jei netikit ir galvojat, kad ten geriau, pasižiūrėkit pvz youtube Редакция – АнтиТревел. Net jei įsivaizduojate, kaip ten gera gyventi, pasižiūrėkit. Nesigailėsit. 

Taigi, keliaujam mes su vaikais, po 525 dienų, namo, į Lietuvą, pas senelius. Nesimatėm nuo Kalėdų 2019. Kai skridau namo iš Australijos, turėjom užsisakę kelionę į Graikiją. Tada atrodė, kad virusas, tai kiniečių problema. Biškį kažkas užsikrečia, bet mūsų tai tikrai nepalies. Šūdas, čia, o ne virusas. Gripas kažkoks. Tuoj vasara, visi gyvensim, kaip gyvenom. Aha, kad tik. Ir faktiškai – baltos dienos kol kas nematyt. Nuoširdžiai tikiu, kad mes dar spėjam grįžt iki vėl viskam užsidarant ar bent jau smarkiai sugriežtėjant taisyklėms. Ne ne, aš pilnai vakcinuotas ir su susiformavusiu imunitetu. Nepostinau facebook‘e, nes nematau reikalo. Visi kiti jau papostino, tai mano postas nieko nekeičia. Vienok čia, manau, reikia paaiškinti, kad nekiltų iliuzijų, kurioje barikadų pusėje aš. Ir man labai gaila, kad tos barikados atsirado. „Jūs skiepykitės, o mes, smart ass, ne. Jūs išmirsit, o mes ne. Jus per 5G tuoj valdys, o mes būsim laisvi“. Negi yra manančių, kad vakcina nuo mirtinos ligos – kažkokia konspiracijos teorija ar eksperimentas? Jei tikrai taip manote, norėčiau išgirsti argumentus. Baisiausiuose savo košmaruose ir naktinėse fantazijose galėčiau prifantazuoti, kad Big Pharma darosi sau didelius pinigus, tvenkdami debesis, jog nepaskiepyti lems Pasaulio apokalipsę, bet kad vakcina yra būdas mus visus išmarinti ir tik „smart ass“ išliks – visiškas bullshit‘as. Pagalvokit patys, kam jūs, tokie, reikalingi? Reikia, kad liktų tie, kurie turi daugiau, negu du vingius, o ne tie, kurie su kepurėlėm iš folijos miega. Ką jūs rūkot ir iš kur imat info? Aš pasiskiepijau, kai tik buvo įmanoma ir visiems rekomenduoju tai padaryti. Ir sutinku, kad be skiepų paso durys visur būtų uždarytos. Į parduotuvę, kavinę, oro uostą ir darbą. Jei esi toks durnas, tavęs negalima leisti prie staklių, autobuso vairo ar mokytojo stalo. Kokia prigimtine teise vedami jūs leidžiate sau keliauti kartu su manim ir mano vaikais, kurie nėra skiepyti, ir apkrėsti juos delta, gama ar omega variantu. Anyway, atidėsiu kol kas šitą temą, nes kažkaip neteisingai pradedu kelionę. Nors žiūrint į kaukes oro uoste jokios kitos mintys į galvą netelpa. Mes gyvenom be kaukių visą laiką, todėl labai neįprasta. 

Lėktuvas vėluoja. Nesako dėl ko, įtariu orą. Labai žemi debesys. Patikėkite, net ir kliaujantis šiuolaikinėmis IFR (Instrument Flight Rules) sistemomis, nutupdyti 78 tonas sveriantį paukštį žemę pamatant iki tako likus kilometrui – dar tas čalendžas. Bet lėktuvas iš Vilniaus jau išskrido ir vėluoja visai nedaug. Nuotaika gera, kažin ar gali būti geresnė. Atsigėriau alaus ir čilinu su šiomis eilutėmis, kol vaikai kramto čipsus sulindę į savo ekranus. Foną sukuria šalia sėdintys rumunai, kurių skrydis taip pat vėluoja. Spėju – dėl tos pačios priežasties. Alaus šiaip negeriu. Geriu vyną, kur cukraus mažiau, negu 3 gramai litrui. Prie gramų litrui ir cukraus kada nors dar sugrįšiu, na o aš šią savaitę valgau ir geriu viską. Eriksberg – visai skanus alus. 

Naujas pasaulis – puikus. Nedidelis diskomfortas, kaip kaukė oro uoste – smulkmena. Sukelia nepatogumų ir kažkiek komiškų situacijų, bet visi jau apsiprato. Juk gali būti ir blogiau. Aš dar nepamiršau. O jūs?

-Pyzdini namo, sakau tau. Tik greitai, blet, – girdžiu kažkur už nugaros. 

Kaip gera keliauti namo…. 

Visi oro uoste kalba lietuviškai. Ne, ne tik keleiviai. Personalas. Ir ekipažas. Kaip paprasta tautiečiams keliauti. Tuo pačiu liūdna. Jausmas lyg skristum į gūdų mišką, kur žmonės moka tik savo kaimo kalbą ir jokios kitos. Pasistengė wizzair. Sau stengiasi, kad greičiau viskas vyktų. Nors tokio ilgo laipinimo dar nesu matęs. Tikrina popierizmą ir, žinoma, ne visi viską turi. Stringa eilė pastoviai. 

-Sveiki, čia jūsų kapitonas. Keleiviai kapsi čia po kelis, kai jau sukapsės, galėsim skristi, – girdisi ironija ir sarkazmas kapitono balse. 

Kapsėjo ilgai. Išskridom valanda vėliau. Matyt kapitono laukia dar vienas reisas, todėl ironija balse. 

Tautiečiai, kaip visada. Smart ass – nesvarbu, kad smulkų bagažą reikia susidėti po kojomis. Visada yra smart ass, kuriems negalioja. Nesvarbu, kad kaukę reikia užsidėti ant viso veido. Nesvarbu, kad ausines reikia išsiimti. Nesvarbu, kad tlf reikia perjungti į skrydžio režimą. Beveik niekas nesvarbu, nes skrenda smart ass. Pratęsiant mintį apie smart ass man labai kyla noras patikrinti, kas iš smart ass su vakcina, o kas – nemirtingas. Darau prielaidą, nemirtingi – ir čia nemirtingi. 

-Skrydžio laikas – valanda ir penkios minutės.

Woohoo. Tik pakilsim ir pradėsim leistis į VNO.

Kaip legaliai lėktuve sėdėti be kaukės? Paklauskite pas smart ass. Aš nusižiūrėjau sprendimą. Reikia nusipirkti saldainių ir juos visu keliu ėsti. 

-Kaip aš jums su kauke ėsiu? A? Taigi nematot, kad ėdu? Todėl be kaukės. Dumb ass. 

Ne, sms, ateinančiais dar ore, aš jau nesistebiu. Visada yra smart ass, kuriems taisyklės negalioja, nes jie žino geriau. Ponų išmislas – taisyklės. Sms svarbiau gauti pirmiau už visus, nes gi be to sms sugrius pasaulis, arba nenusileis lėktuvas. Bet niekaip nenustoju stebėtis kraštutiniais smart ass, nors gal ten ne dėl gudrumo, o dėl ko kito smegenyse vyksta kažkokie veiksmai, kaip pas amebą – tikslai du: judėti į šviesą ir maistą:

-Vyrai, atsisėskit ten gale, – sako palydovas griežtu balsu. 

Neatsisukau pažiūrėti, kurie ten tie vyrai, bet ir taip aišku – „pyzdini namo, sakau tau. Tik greitai, blet“.

Tačiau visą skrydį (ir tuo pačiu puikų nuotykį) vainikavo, kaip vyšnia ant torto, suskambęs kažkieno telefonas „bummer“ melodija. https://en.wikipedia.org/wiki/Bimmer_(film) linkas, jei kas pamiršot ar dar per jauni esat, kad žinot apie ką aš. 

Autonuomą greitai radom, bet ten dar valandai užstrigom už poros iš Kanados. Jėzusmarija. Vyras (lenkas) – romus visai. Žmona (lietuvė) – pain in the ass. 

-O tai nuolaida man priklauso?

-Ne, jūs neužsakėte iš anksto.

-O jei būčiau užsakius, būtų buvusi.

-Būtų, bet neaktualu, jūs neužsakėt.

-O tai palaukit, gal aš kokią nuolaidų kortelę turiu, – kuičiasi rankinėje valandą, – ne, neturiu.

-O tai koks čia draudimas? O tai galiu važiuot į Lenkiją? O galiu? O gal? Bet tačiau. O gal……… 

Ne, klientas turi teisę sužinoti viską, ką jam reikia sužinoti, todėl kantriai laukiam. Nu bet aš iš jos dar brangiau būčiau paėmęs nuomos berniuko vietoj. Daug daugiau. Tą valandą, kaip papildomą dieną nuomos. 

Parpūtėm į kaimą su vėju, bet neviršydami. Bijau vidutinio greičio matuoklių. Bijo ir broliai lietuviai. Lenkia smarkiai ir su trenksmu tik ten, kur jų nėra (matuoklių). Reiškia sistema veikia ir matuoklių reikia daugiau. Daug daugiau. Pageidautina – kiekviename automobilyje, arba dar geriau – galvoje. Kaip tik su vakcina tą čipą įdės, o tada per 5G galės matyt, kaip vairuoji, kur spjaudai ir kada lėktuve atsisegi diržus.  

Pakeliui skaičiavau vairuotojus, su žemesniu už vidutinį intelektu. Reiktų patarimą pateikti vyriausybei, kaip pinigų tvorai ir kelių remontui surinkti. Kiekvieną su įjungtais priešrūkiniais žibintais, kai nėra rūko, reikia stabdyt ir įkalt šimtą eurų. Minimum. Čia pirmam kartui. Jei intelekto koeficientas nepagerės, sekantį kartą – du šimtai. Patikėkit manim, jūsų audi būlka gražesnė ar greitesnė nepasidarys. Ir Audi Q7 nepasidarys, žinokit. Vienok nauda yra, tokie vairuotojai matosi iš tolo. 

Bet gali būti (tikiuosi), kad aš kažko nesuprantu, padėkit suprast. Gal priešrūkiniai žibintai kaip nors padeda, ne tik akina kitus. 

Po rytinių pasivaikščiojimų su šunimi ir vaikais susiruošėm į Druskininkus. Nepasakosiu detalių, nes buvot ir viską matėt. Tik keletu epizodų pasidalinsiu.

Vaikai visada labai myli Aqua parką. Keista būtų, jei vaikai nemylėtų. Prigąsdinti mes galimybių pasų ir reikalavimų, bijom, kad mūsų niekas neįleis. Bet turiu covid pasą, vaikams neturėtų nieko reikėt. Maudytis šiandien nesiruošiam, bet, kad jau esam, einu klaust.

-Laba diena. Sakykit, ar užsienio piliečius su europiniu covid pasu įleidžiat?

-Žinokit, mes visus užsieniečius be jokių pasų įleidžiam.

-Jei vyriausybė nieko nepakeis, prašom.

-Ačiū, – sakau ir atvipusiu žandikauliu keliauju lauk.

Apie kaukių dėvėjimą, arba nedėvėjimą, galima būtų knygą parašyt, bet tingiu. Užeks papasakot, kad ir čia smart ass dominuoja. Juk kam tos kaukės, patys geriau žino. Ne, nepykstu. Švedai niekada kaukių nereikalavo. Tik jaučiuosi durnas su savo vaikais, pareigingai trepsinčiai šalia su kaukėmis ir klausiančiais, kodėl tas dėdė ar ta teta lyg ir su kauke, bet ji kabo po smakru arba iš viso nekabo, kai niekas nemato. 

-Kaip toj pasakoj, kur nei nuoga, nei apsirengus, vaikai, – atsakau. Lietuvių liaudis jau seniai pasakas rašė apie tai, kaip sprendimą rasti ir covid prisitaikyti. 

Bet visko viršūnė, buvo pietūs vienoje užeigų.

-Mūsų į vidų neįleis, mes galimybių pasų neturim, – sako sesė, – bet lauke galim sėdėt, ten nereikia, – sako.

Patraukiu pečiais ir einu. Ką aš žinau, aš tik antrą dieną čia. O ir bendrai, kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau suprantu, todėl beveik niekuo nesistebiu.

-Keliese jūs?

-Penkiese.

-Tai einam, turiu stalą penkiems viduje. 

Sekam įkandin. Be kaukių. Nes o kam kaukės restorano viduje. Galimybių pasas? Kas toks? 

Kažkaip tikėjausi, kad nieko įdomaus, t.y. verto papasakoti, daugiau neįvyks. Kur tau. Vien nuotykiai. Beveik, kaip kokiam All Inclusive viešbutyje. Iš namų užtenka koją iškelt ir nuotykiai pasipila. 

Kaip pareigingi piliečiai, sekantys visas taisykles ir reikalavimus, trečią-penktą dieną po atvykimo Tomui užsakome covid testą. Švedams tas pats, o Lietuva reikalauja vaikams, tarp 12 ir 16 metų. OK. Palaukiau eilėj minučių keturiasdešimt, teta užsakė mums laiką – jokių problemų, tik nelabai teta žinojo, ką su mumis daryti, su kažkuo ilgai kalbėjo ir viską sutvarkė. Švediško tlf numerio nenorėjo, norėjo lietuviško. Nepatogu per mamos telefoną tikrintis, bet tiek to. Tokius nepatogumus išgyvensim.

-Rezultatą galėsite pasitikrinti e-sveikatoje, – sako.

-Neturiu, – sakau. 

-Tada mūsų puslapyje, 1808.

-OK.

Antradienį rezultato nėra.

Trečiadienį – tas pats.

Ketvirtadienį nėra, nors matau, kad testas paimtas.

Penktadienį nėra. Skambinu jiems vėl ir nupasakoju situaciją, kad pas jus užsakiau, bet rezultato nematau.

-Ojoj, tai ką dabar čia su jumis daryt? Eikit gal jūs… į polikliniką eikit. Bet geriau skambinkit. 

Poliklinika nieko nemato ir nežino. Savo pacientus mato, o svetimų – ne. O užsienio piliečių net kvapo nemato. Bet poliklinika pataria nueiti į „karščiavimo kliniką“, kur testą pridavėm. Ne, skambinti ten negalima. Reikia eiti.

-Tai kad aš čia nieko nežinau, va ten eikit į kabinetą, – sako testus imanti mergina, įtartinai panaši į mano klasiokę, bet su kaukėm ir po tiek metų, tai prisiekti negalėčiau. 

Kabinete teta kalba su kažkuo telefonu. Privačiais reikalais kalba, bet aš nepykstu. Visi mes žmonės.

Pasakoju susiklosčiusią situaciją dar kartą, jau ketvirtą šiandien. 

-O kokia jūsų pavardė.

-Tokia ir tokia.

-Tai čia gal dėl Tomo?

-Japp, – sakau.

-A, tai žinau, prisėskit, man jau skambino iš Kauno dėl Tomo. Žinokit, va, kiek čia tų testų reikia suvest, o aš nespėju. Nešiausi vakar namo darbą, tai vyras sako „nachui tokį darbą“. (nemeluoju, taip ir sakė – aut. pastaba). Aš, vesdama, vietoj „O“ varde įrašiau „0“ (nulį). Va, pažiūrėkit, kaip arti ir panašios tos raidės ant klaviatūros. Paskiau pagalvojau, kad čia toks vardas gal. Ai, aš jums viską atspausdinsiu, gal praslysit. 

-Švedams tai nieko nereikia, – sakau, – čia jums reikia.

-Ai, tai…., – sako ir numoja ranka.

Testo rezultatas neigiamas, jei ką. Popierius gavau. Gal „praslysim“, o jei ne, tai, nulis nuo o nedaug skiriasi. Be to, kur jūs matėt vardą T0MAS? 

Vidutiniam Lietuvos vairuotojui priekyje pagal taisykles važiuojantis automobilis (aš) – raudonas skuduras. Būtinai reikia lenkti ir tada važiuoti tokiu pat greičiu, mat vidutinio greičio matuokliai veikia. Bet gink die ne iš paskos. Labai juokinga. Net ir kantriausi, keletą km važiuojantys iš paskos, neiškenčia. Nei vienas neiškentė per visą savaitę.  

Labai patinka tautiečiai su „barsietkom“, ant kurių kažkas didelėm raidėm užpeckiota. Statuso reikalas, ne juokas jums. Tik tos barsietkos toks išskirtinis rytų europos skiriamasis ženklas, kad aiškesnių nebūna. Taigi, tautiečiai, jei nenorit, kad iš tolo matytųsi, kad jūs atsilikęs, dabar pat išmeskit. Išmeskit ir marškinėlius (maikes) su versace ir pan užrašais per visą pilvą, ypač, jei jos aptemptos, t.y. per mažos. Taip juokinga žiūrėti. Didžioji dalis, ne originalai, bet jei net koks vienas originalas kažkur pasitaiko, tai niekas gi netiki, kad pas tave originalas. Ypač, jei tu valgai sriubą Čili picoje, taip pasipuošęs, o batai – purvini. Derinys, Čili pica plius versace plius purvini batai – išskirtinai dar vienas rytų europos simbolis. 

Atvykom į oro uostą jau žinodami, kad lėktuvas kažkiek vėluos. Tikėjausi, kad nuotykiai jau baigėsi – sulauksim skrydžio ir grįšim be jokių nuotykių. Kur tau. Nuotykiai tęsiasi.

Eilė prie bagažo pridavimo / registracijos – kilometras ir ji nejuda. Prastovėjom valandą. Tiek ilgai esu stovėjęs tik Ukrainoje kažkada prieš daug metų. Ten tikrino, pertikrino ir dar iš naujo tikrino. Čia taip pat. Kai tokia eilė, žinoma atsiranda smart ass, kurie eilėje stovėti nenori. Pvz. visi grūdasi į priority eilę, net neturėdami priority. Tetos nešasi per didelius krepšius. Dvigubai per didelius jų pirktam bilietui. Bet joms nerūpi. Vdrug praniesiot. Vieną, labai naglą, wizzair išvarė iš eilės. Bet atsirado geradėjas, pasisiūlęs priglausti jos krepšį, nes jam galima du. Aš taip niekada nedaryčiau, nes taisyklės aiškios – jokio svetimo bagažo. Nežinai juk, kas jame. Nesvarbu, kad teta. Mano vaikai tik kraipo galvas. Ir pavyzdys, deja, užkrečiamas: 

-Aš darysiu, kaip visi, – sako Tomas ir nusmaukia kaukę ant smakro taip, kad nosies nedengia. 

-Susimokėsi baudą, – sakau.

-O kodėl kiti nemoka? Niekas nemoka ir visi vaikšto taip.

Ką gali vaikui atsakyti?

Kol stovim ne priority eilėje, ten (priority) užverda diskusija tarp dviejų vyriškių ir tetos. 

-Bet jūs gi neturit priority, o čia tik su priority. 

-Nereikia čia jokio priority, aš jum sakau.

-Tai bet jūs neturit gi, reikėjo pirkt. 

-Nieko nereikia, mano vaikai tik ką čia praėjo, nieko nereikėjo, – toliau kariauja teta ir vyrai kapituliuoja. 

Aš tyliu. Pasakyti turiu ką ir labai norisi, bet valdausi, nes vaikai šalia. 

-Tėti, kodėl Švedijoj tokį pat lėktuvą viens du ir sutvarko? – klausia Tomas.

Kodėl aišku – ten mažiau smart ass, lendančių ne į savo eiles ir su per dideliais krepšiais. 

Pradėjo įlaipinimą, bet mes dar sėdim. Krepšiai maži, telpa po sėdynėm, sėdim kartu – nėra ko grūstis. 

Vėl eilė ir vėl vos ne valandą. Kodėl? Todėl, kad wizzair vėl tikrina visus covid pasus ir krepšių bei lagaminų dydžius. Aš jau ruošiu piktą komentarą jiems, bet pristabdau arklius ir suprantu kodėl jie taip daro. Ir jūs tuoj suprasit. 

Pamenat tetą, kur prio eilėj su vyrais ginčijosi ir vaikus, čia ką tik praėjusius minėjo? Ogi pasirodo, kad pas juos visus per daug, per didelių lagaminų. Buvo pagauti antrame wizzair patikrinime. Jei schemos nesupratote, paaiškinsiu. Pirmiausia bagažo priduoti eina šeima, o mamą pastato su lagaminais, kuriuos jie planuoja neštis į saloną, laukti. Tada jaunimas eina su lagaminais pro saugumo kontrolę, o bagažą priduoda mama. Ir schema visai veiktų su visom low cost oro linijom, jei tik antrą kartą netikrintų. Deja wizzair patikrino. Ir covid pasus patikrtino dar kartą. Ir neigiamus testų rezultatus. Ir aš juos suprantu ir palaikau. Juk jei netikrintų, lėktuvas nepakiltų dėl per didelio smart ass krepšių svorio ir gabaritų, o pusę lėktyvo kokie nors anglai apsuktų namo, mat jie neturėtų reikiamų dokumentų. O kam?

Kad ir vėluodami smarkiai, bet mes jau lėktuve. Nuotaika vėl puiki. Pasiilgom Ievos ir namų. 

A, tiesa, vos linksmiausio anekdoto nepamiršau. Ne, ne apie įjungtus telefonus iki pat to momento, kai lėktuvo važiuoklė atsiplėšia nuo pakilimo tako. Dar eilėje prie laipinimo matau du vyriškius. Atkreipė mano dėmesį butelių krepšyje barškėjimu ir barška ten ne šampūnas. 

-Mes tuoj ateisim, yra reikalas nesutvarkytas, – sako už jų eilėje stovintiems ir merkia akį. 

-Einam greičiau, – sako kolegai ir tempia už skverno, nes tas gal ne iš tokio gilaus kaimo ir nelabai drįsta palikti eilę. 

Koks reikalas, paklausit? Ogi paragauti ant drąsos prieš skrydį. Juk aišku. To nešampūno. Kaip buvo galima tikėtis, vyrai grįžo neužilgo, ba skrist reikia, tę, viską. 

Sulipom visi, susėdom, palydovės saugumo procedūras mums pasakoja, ogi žiū, iš bagažo lentynų, keleiviams ant galvų, ne kapsi, o upeliu bėga skaidrus skystis. Spėkit iš trijų kartų kas? Taip, nešampūnas. Kaip vėliau pasirodė – Russkij Standart. Kokie keturi litriniai kareivukai pas vyrus krepšy. Supylė keletą eilių į abi puses, kol palydovės išvalė. Tikiuosi, kad į elektros instaliaciją degtinė nenutekės, kol mes ore. Vyrai taip smagiai skanavo ir taip skubėjo, kad butelio gerai neužsuko. 

Ne, visgi niekada neįprasiu prie reginio, kai diržai atsisegami tik palietus ratais žemę. 

-Dear passengers, for your own safety please remain seated with your seatbelt fastened until “fasten seatbelt” sign is switched off and aircraft reaches its parking position.

Galėčiau padaryti hipotetinę prielaidą, kad pusė lėktuvo nesupranta nemūsiškai, todėl ignoruoja instrukcijas. Bet wizzair gi pakartoja viską lietuviškai. Gal reikia pakeist toną ir kalbėt suprantama kalba, nes šitos, oficialios, žmonės nesupranta? Pindosų, šimonyčių ir ponų išmislai čia tos instrukcijos. Aš, martynas iš kėdainių (atsiprašau, jei toks skrido lėktuve – grynas sutapimas, mat vardas ir kilmės miestas – išgalvoti), dėjau skersą ant instrukcijų. Reikia, matyt, kaip skrendant į priekį, pamenat:

-Vyrai, atsisėskit ten gale, – ir kokį rusišką keiksmažodį pridėt. 

Na bet dar ne tai baisiausia. Baisiau, kai smart ass pagyvenus dama neaiškia spalva dažytais plaukais (suprask – pradvinuta), gabenanti anūkus dukrai, tiems anūkams leidžia atsisegti ir atsistoti lėktuve kaip tik tuo metu, kai martynas iš kėdainių demonstratyviai meta saugos diržą į šonus, t.y. lėktuvo važiuoklei palietus asfaltą. Aš – žmogus paprastas, tikintis valdžia ir mokslu ir nesuprantu, kokio geno (ar jo nebuvimo) dėka žmonės taip elgiasi. Noras parodyti, kad jiems viskas px? Ar diržas kelia tokį diskomfortą? Galvoji, martynai, kad atrodai kietas? Įsijungi priešrūkinius ir nesiskiepysi? Durnai tu atrodai, ypač tolėliau nuo savo kaimo. Tolerantiški pindosai tau nieko nesako, nes o kam kišti rankas į šūdą ir aiškinti. Duok durniui kelią – tyliai galvoja. Patikėk, martynai. 

O, girdžiu ir bumeris su mumis atskrido… 

Vienas komentaras “525

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s