AFI

AI

Ne, ne artificial intelligence, neteisingai supratot. Ir ne Alius koks nors. All, fucking, inclusive (čia jau būtų AFI, bet jūs man atleiskit už interpretaciją). Išdaviau visus savo įsitikinimus, dievus, stabus ir visa kita. Žinau, kad dievagojausi – niekada, nesąmonė, durnių laivas. Kol kas dievagojimosi neatsiimu, bet važiuojam šį kartą AI.

– Kas tau pasidarė, sensti gal? – sakysit.

Be kelionių gyventi neišeina. Visada reikia kažką planuoti, kažko laukti, ba neturint tikslo – kokia prasmė. Be prasmės žmogus pavirsta į bulvių maišą. Ir visai nesvarbu, kokia ta prasmė, svarbu, kad ji yra. Neįdomu jums visai, kaip ir ką rinkomės, bet šį kartą norėjosi komforto, kad būtų šilta, bet ne per karšta, skirsti – sąlyginai netoli, važiuoti į oro uostą ir iš jo – sąlyginai netoli, kaina kad būtų gera ir avis sveika ir marti neprasta, taip sakant. Nors čia gal kiek ir iš kitos dainos.

Rupūs miltai, kai paskaičiuoju. Ana va Italijoj buvom šiemet, ir Norvegijoj buvom, ir dar bala žino kur, įskaitant ir visus pavalkatavimus vietoje, nekertant sienos.

Žodžiu, marti šį kartą buvo pasirinkta pagal kainą, o prie marčios dar buvo ir kraitis, AI už labai nedidelę priemoką. Reliatyviai nedidelę – viskas visatoje yra reliatyvu – su priemoka prie marčios už AI, kelionė išėjo pigesnė, nei kitur tik už nuogą marčią. Taigi, matematika paprasta – geriau marti su AI, nei marti be AI, ar ne taip? Net keista, kad tokią pigią pavyko rast.

– Gal senmergė kokia?
– Ką aš žinau, gal ir senmergė. Arba kokia serganti, ar šiaip nekondicinė. Bet gi su maitinimu ir gėrimais v pridačiu. Net jei blogai gamins, gėrimai įeina vietiniai. Slopinsim skonio receptorius alkoholiu ir bus ok. Žinosim, kad daugiau niekada, niekada.

Tačiau pagyvenkim dar ir pamatykim, kaip ten bus. Italijoj maistą sugadint tik visai kreiva marti galėtų. Italė marti – maisto gadinti nemoka.

– Du kartus tais pačiais metais į Italiją?

A ko ne? Juolab, kad Sicilija, tai ne jokia jums Italija. Paklauskit siciliečių. Sicilija – visai kitas reikalas. Čia kaip Žemaitiją su Kaliningradu lygint.

Taigi, traukiam į Siciliją su all inclusive. Į kažkokį viešbutį vidury laukų piečiau Sirakūzų.

Marčios įtartinumą kažkiek sušvelnino tai, kad Sicilijoje esam buvę. Senokai jau, bet man sala iki šiol sapnuojasi. Viskas ten gerai – maistas, vynas, jūra, kalnai, vietiniai. Net prie eismo priprantama. Santykinai, aišku. Vietinių man niekada nepasivyt. Ženklas 30, aš važiuoju 60 ar 70, mane visi lenkia pikti palydėdami pypsėjimais. Policija ir ta lenkia. Nors tai buvo senokai. Dabar gal taip nedrįsčiau. Bent jau Šiaurės Italijoje pristatyta kamerų visokių ir baudos netrunka namo ateit. Ir pabandyk nesusimokėt iš karto.

Kelionę į oro uostą praleidžiu. Neįdomu. Važiuojam neįprastai vėlai, mat vaikai šiandien dar mokykloje juodas avis ganė. Ir dėl to kažkiek stresuoju. Čarteris, čekintis reikia, bagažą priduot, viską ten. Kažin kaip ten bus. Bet spėjom visur, civilizuota viskas. Saugumo patikroje išdėliojau visus ipadus ir kompus į dėžutes ant juostos. Šeima ėjo ir nuėjo. Susibalamūtijęs personalas klausia:

 

– Čia šitie tavo?
– Vienas, du, trys, keturi?! Visi tavo?
– Oho, rekordas. Tiek dar nemačiau. Daug ekranlaikio…
– ..

Neaiškinau, kad vaikai mano ana va ten. Man vienam ir trijų užtenka – telefono, kompo ir ipado.

Paaiškinsiu, ekranlaikis nuo devaisų kiekio niekaip nepriklauso. Jis priklauso nuo jūsų. Galima ir vienu telefonu instagrame katinukus ir pusplikes blogeres 12 valandų per dieną spoksot.

Į lėktuvą sulipom visi draugiškai ir nesistumdydami. Laukia 3 nuobodžios valandos, bet duos pavalgyt ir išgert (čia ne AI, už viską reikia mokėt, nors už AI šiaip irgi reikia mokėt), tai neprailgs.

IMG_5348

Teta atnešė valgyt. Kažkur virš Kroatijos salų skaičiuojam likusią valandą skrydžio. Gal parašysiu vakare trumpą ataskaitą apie atvykimą, auto, vairavimą nuo Catanijos iki viešbučio ir, jei bus jėgų, apeisiu teritoriją su taurele vyno į savo ir jūsų sveikatą.

IMG_5345

Nusileidom švelniai. Niekas neplojo. Vienas bandė, bet susigėdo.

Ech, Sicilija. Lyja, kaip iš kibiro, bet oras – pietietiškai lipnus. Ir chaosas lengvas visur. Skandinavams sunku, nes nėra eilės, kur susirikiuot.

Auto nuomą radom po gana ilgų paieškų.

 

– Ten eik, – moja man ranka piktas italas, sėdintis kažkokioje bilietų kasoje.

Ten nebuvo. Buvo tik parodyta kryptis, kuri buvo teisinga. Galų gale radom ir toliau viskas smooth, kol neatvykom į vietą.

Vairavimas nepasikeitė nei kiek. 80? Visi važiuoja 130. Ištisinė? Visi lenkia. Lenkiu ir aš (per ištisinę) kažkokį fiatą, važiuojantį pagal taisykles. Žmona stabdo mane komentarais ir kojom į fordo dugną. Nesakiau. Gavom ford fiesta. Lekia, kaip kokia bitė, tik balta.

Vietoje buvome jau įnaktėjus. Eilė iš krūvos skandinavų. Tikėjausi, kad čia mes vieni tokie gudrūs, bet panašu, kad visas lėktuvas čia ir atvažiavo. Turėtų viešbutis didesnį parkingą, būtų galėjęs čia nusileist. Eilėj stovėjom ilgai. Sicilija gi. Kol pasus užregistruoja, kol AI juosteles išduoda, dar kambario raktas kažkur dingo. Mes jau niekur neskubam. Spėjam dar ir pavakarieniauti lengvai. AI klientams palikta maisto, o kaip gi kitaip. Kaip galima atvažiuoti į AI viešbutį ir negaut paėst iš karto? Ir išgert. Radau kampe automatą su raudonu vynu. Šliūkštelėjau į ąsotį. Aštuonkojų salotos ir kepta žuvis. Vaikai kažko prisikrovė ir beveik nieko nevalgė. Prisipylė sausų pusryčių ir juos sausus rijo, ba pienas bus tik ryte, o vynu užpilt nesiūliau.

Einu bandyt prisijungt prie wifi ir žiūrėt Apple keynote. Gal laikas naujam telefonui?

Labos.

 

Rytas labas vakaras

Vakaras dabar, bet sveikintis įprasta ryte. Galvojau visai nerašysiu nieko, mat jį devynios. Su 39.4 temperatūra nedaug prirašysi, žmogus. Išvažiavau jau su temperatūra, ar oras, ar vynas užmaršino visas negalias – šokau į baseiną. Ir kuo labiau saulė vakarop, tuo pradėjo darytis blogiau.

IMG_0554IMG_0550

Dienos planas buvo susipažinti su viešbučiu, baseinais, maitinimo (ir maitinimosi) rutinomis, kas mums priklauso mūsų AI, o kas ne. Tada norėjom kur nors iškišti nosį, bet liga ir vaikų visiškas nenoras lipti iš baseino, pavertė dieną tikra AI – ėdu, geriu, paeinu šimtą metrų ir vėl geriu, tada jau vėl ėst, o tada negi praeisi pro barą su kokteiliais, ledus ir visa kita.

– Tai neėsk, – sakysit.

Pats sau taip sakau:

– Vsio, po šito mealo daugiau neėdu savaitę.

Galima valgyt salotas, žalias ir su aštuonkojais, arba ryžiais su daržovėm, arba dar kažkuo. Visko išragauti per dieną neįmanoma, bet praeiti abejingai sunku. O kur dar desertai. O kava espresso kur. Pietūs skanesni už pusryčius, o vakarienė – už pietus. Bet čia kol kas tik legendom tikiu. Praleidau vakarienę – likau sirgti.

– Tu neįsivaizduoji ko čia yra, – gaunu sms.

Šeima jau valandą negrįžta. Gal eit parrident? Nieko, jei nemirsiu, įvertinsiu ir vakarienę.

Pora švedų per pietus pyko, kad nėra mėsos. Gal ir mažoka – pora karštų. Bet man jų negaila, nes yra puiki žuvis ir viso kito tiek, kad kokia gali būt mėsa.

Šeima parsirito patys. Vakarienę užskaitė aukštais balais. Nu ir valio.

Tiesa, po pietų Tomas:

– O kur mano telefonas.

Ieva puolė skambint ir kiša man – atsiliepė kažkas.

– Eik čia, radom, sako moteriškas balsas.

Nulėkiau. Klausinėju pas personalą – arba nekalba angliškai, arba nieko nežino. Viena mergaitė labai stengėsi padėt, bet nerado. Skambinu aš, niekas nekelia. Galvoju vsio, dar viena proga atsinaujint savo tlf. Juokauju, žinoma. Galiu užblokuot ir paverst jį šiltnamio durų ramsčiu, bet tada kelio atgal nebus, o iš savo matau, kad kažkur čia. Skambinu. Skambinu. Atsiliepė:

– Mes čia sėdim dar, dont worry.
– Aš ne worry (biškį worry, tiesą sakant), bet irgi sėdžiu čia.
– Kur?
– Čia.

Pamatom vienas kitą ir grįžta į namus laimė. Telefonas grįžo pas savininką gyvas ir sveikas.

Nupėdinom iki jūros. Puiku viskas, bet vėliava raudona ir raudoni gelbėtojai kreivai žiūri į vaikus. Gal ir didokos bangos. Ateisim kitą kartą. Grįžom traukinuku, kuris nemokamai vežioja nuo viešbučio. Netoli, bet AI chebra nesiruošia deginti kalorijų vaikščiojimams. Nuveža italai. Oj, siciliečiai.

Vėliau dar kartą nuėjom su Tomu po uolas palaipiot ir driežų pabaidyt. Nuostabi sala, sakau aš jums. Nors ir lazy day šiandien, bet reikia ir tokių.

 

Labas rytas vėl

Copy – paste. Kaip ir viskas. Nieko naujo. Prasirgau. Šeima prabuvo prie vandens. Maistas gal kiek skirtingas, bet tai ir viskas.

Tiesa. Vienas esminis įvykis (reliatyvus) įvyko. Važiavau pirkt rūkyt. Žinau, nepopuliaru, viską ten. Visi dabar žaliavalgiai, smūčiai ten su proteinais, riešutai ir dietos, bet man px. Aš gyvenu šiandien. Jo, nevalgau mėsos, bet ne dėl to, kad man žvėriukų gaila ar dar ko. Tiesiog. Bet ne apie tai dabar. Tai va, Italijoj cigarečių šiaip sau nenusipirksit. Reikia ieškot specialių tabako parduotuvių. Yra automatai, veikiantys 24 val, bet ten reikia kišti kažkokią vietinę kortelę, kurios, žinoma, aš neturiu. Todėl tenka ieškoti artimiausios veikiančios tobačerijos. Vieną rodo kažkokiam kaime kaip open. Nieko ji ne open. Automatas open. Man netinka. Sekanti artimiausia tik Sirakūzuose, kad jį devynios. Pakeliui matau „bar ir tobačeria“.

– Pall Mall turi?
– Pall Mall in Italia is Rothmans.
– OK, I‘ll take 3.

 

Labas rytas vėl ir vėl

Atsibudau sveikas, kaip į darbą. Pasimatavau temperatūrą. All good, sako termomemtras. Tikiu juo ir atgulu vėl. Nors maga keltis ir ką nors veikti. Bet miegas nugalėjo. Matyt trūksta po temperatūrų. Bet tuoj vėl pramerkiau bluostą ir miegoti jau nesiruošiu. Jei anksčiau dar buvo tamsu, tai dabar kaip tik teka saulė. Kuprinė su dronu ant peties ir pirmyn link jūros.

Nieko labai įspūdingo. Tikėjausi išskraidyt visas tris baterijas, bet užteko vienos. Parpėdinau atgalios ir puoliau pusiau miegančią šeimyną ragint keliauti pusryčių.

IMG_0555IMG_0558IMG_0552

– Eik tu šikt, anksti dar.

Einu kur sunčia ir vėl raginu. Nerangiai, bet ruošiasi ir eina.

Po pusryčių skubam link savo pamiršto fordo ir važiuojam į piečiausią Sicilijos, o reiškia ir Italijos, tašką – Isola delle Correnti. Ne šiaip sau taškas, o sala prie salos (Sicilijos, kokios gi dar kitos), o ten – švyturys. Privažiavome pirmiausia asfaltu, bet iš ten pasirodė tolokai pėdinti. Paprašėme googlą surasti arčiau. Surado, per žvyrą. Bet ten sėdi bičas ir lygioj vietoj lupa tris eurus už parkingą. Negi su vietiniais kariausi. Atidaviau porą monetų ir prisiparkavom beveik prie pat vandens.

Jei esate pratę prie Baltijos šalto vandens, vos vos sūraus vandens ir švaraus kranto (ba niekas ten neauga), tai gal ir nevažiuokit čia. Čia vanduo šiltas, ant kranto priversta žolių (nors izoliuotai) ir atmosfera dvelkia pūvančiais kiaušiniais. Durniams sutrukdys,  mums ne. Pūva ten kažkas, na ir kas. Mes pasitraukiam šonan, kur dvelkia mažiau, dedamės akinius, triūbas ir traukiam link Isola delle Corrente. Brangioji netraukia. Man tenka vienoje rankoje iškėlus nešti telefoną, kitoje gaudyti vaikus, kad jūron link Maltos nenuneštų. Perplaukėme sąsiaurį tvarkingai. Į švyturį lipom tik mes su Tomu. Principessa noro nepareiškė, tai mes ir labai neįkalbinėjom. Italai (turistų iš užu jūrų marių nesutikom), pamatę, kad vaikai įveikia čalendžą ir dar į švyturį įlipa, miniomis patraukė mūsų pusėn. Jie pasiekė salelę, kai mes jau sukom atgalios. Atgal lengviau, mat kelias jau pažįstamas.

IMG_5365IMG_5369IMG_5370IMG_5371

Pakeliui namo užsukome ledų į Noto miestelį. Rekomenduoju. Velniškai senas miestelis su pasakiška architektūra. Pasak legendų, Dedalas (Ikaro tėvas (ne rusiško, smirdinčio autobuso), kurio sūnus pasijuto laisvas, pakilo per arti saulės ir baigė savo karjerą neplanuotai anksti) čia lankėsi po savo skrydžio per Jonijos jūrą, o taip pat Heraklis, po savo septintojo žygdarbio. Ledai gal ir nebuvo geriausi pasaulyje (Florencijoje buvo arti to), bet tikrai ir ne blogiausi.

IMG_0478IMG_0479IMG_0484IMG_5379IMG_0483IMG_0485IMG_0482

– Gal antroj vietoj, – nustatė reitingą kompetentingasis smaguris Tomas.

Toliau maudynės baseine, jūroje, AI ir visa kita. Nevarginsiu.

 

Šeštadienis

Turgaus ir pirties diena. Pirties gal dar teks palaukti, o turgaus niekaip praleisti neišeina. Ne, ne pirkti žmonės eina į turgų, o pasižmonėti. Sirakūzuose šiandien turgus.

Kelias netolimas. Įvažiuojant į Ortigia esu priverstas stabtelti. Kas ta Ortigia? „Sala saloje“, kaip išsireiškė kažkokie jūtiūberiai blogeriai. Sala saloje būna, bet čia ne tas variantas. Ortigia – sala prie salos, t.y. Sicilijos ir joje – Sirakūzų senamiestis. Ir turgus ten. Įvažiuoti galima ne visada, bet šiandien galima. Ženklai sako (itališkai), kad zona neaktyvi. Prisiparkavom kažkur šalia už visus turėtus grynus porai valandų. Mažoka, bet daugiau grynų neturim – geriau negu nieko. Turgus geras – su diedais, žuvimi, daržovėmis ir pan. Plastmasiniai šūdai irgi yra, bet kiek atokiau. Carro užsigeidė apyrankės, kurią pati išsirinko ir dar teta užrišo už eurą – good deal. Pasiklyskite čia. Jei turistai eina tiesiai, eikite kur nors kitur. Labai smagus miestelis, tiksliau – sala.

IMG_0487IMG_0488IMG_0490IMG_0491IMG_0492IMG_0493IMG_0494IMG_0495IMG_0496IMG_0497IMG_0519

Katedra – viena gražiausių Italijoje ir aš tikrai tikiu, kad tai tiesa. Susimokėjom po du eurus už suaugusį (vaikams nemokamai) ir žengiam vidun. Brangiosios kojos pasirodė per nuogos, tai gavo kažkokį balta chalatą, kurį aš jai parekomendavau apsivyniot apie dubenį.

– Gal tu durnas, taigi rankovės čia yra.

Paklausė pas tetą, kuri patvirtino, kad aš durnas. Reikia rengtis, kaip chalatą. Apsirengė ji, dėl mados, ba nieko jis ten nedengia, nei kojų, nei ko kitko.

Katedroje ruošiamasi vestuvėms. Suolai išpuošti, gėlės, kaspinai. Geroji pusė prisiminė, kad gal visai nieko prieš išsiskirti, kad vėl susituokti, su kaspinais ir viską ten. Priminiau, kad mums nelabai gresia, nes „kol mirtis mus išskirs“ ir pan galioja dar. Nuleido nosį ir nuėjo mozaikomis gėrėtis.

IMG_0498IMG_5425

Po katedros chebrą palikau valgyt ledų, o pats nubėgau mokėti už parkingą (mat turiu jau monetų, po ledų).

Dar kartą sakau – čia reikia pasiklysti. Galima tai daryti drąsiai, mat pasiklysti neįmanoma – sala gi. Kokios čia gatvelės, vietiniai. Va, sūnus išvedė motiną į balkoną pasigėrėti jūra. Va, katinas snaudžia prie durų, saugodamas skalbinius. Va, sicilietis ruošiasi savo restorano atidarymui.

IMG_0520IMG_0516IMG_0517IMG_0518IMG_0515IMG_0514IMG_0500

Bėgdamas atgal matau (telefone, find my friends – labai praktiška, jei norite sutuoktinį ar vaikus matyt dėl vienokių ar kitokių priežaščių, mes slėptis vieni nuo kitų neturim ko – viskas aktyvuota), kad chebra nesėdi, o juda. Judu iš paskos. Susitikom:

– Aš alkanas, aš noriu namo, aš noriu maudytis, aš nenoriu čia būt, nenoriu vaikščiot…. Mūūūū, mūūūū.
– Mašina priparkuota, lygiuot, ramiai, – sakau, o pats skaičiuoju, kad nieko mes nespėsim, tik Ortigia apibėgsim. Teks grįžt.

Pasivaikščiuojom labai smagiai. Ortigia labai fotogeniška.  Pagal planą dar norėjom sustoti sumuštinių – tipo geriausių pasaulyje, bet nubalsuota buvo prieš. Aš nesipriešinau.

IMG_0523IMG_0524IMG_0525IMG_0526

 

Toliau maudynės baseine, popietukai, maudynės jūroje ir vėl baseine. Kokteliai, alkoholiniai ir ne, o finalas – AI vakarienė. Šiaip teisybės dėlei turiu pasakyti, kad maitina italai neprastai, su pretenzija. Brusčetos šiandien, bei krevetės, risotto su šampanu ir braškėm, mėsa ir žuvis. Nesiplėsiu, ne to atvažiavom, bet tikėjausi blogiau.

 

Į pabaigą atostogos

Kai tai supratau šįryt, atbėgau brangiajai paverkt ant peties:

– Dviejų savaičių reikia žmogui, supranti? Žmogus, ne beždžionė, žmogui reikia.

Sutiko brangioji, bet iš kelio dabar jau nepasuksi.

– Žiemą važiuosim dar, aš jau visiems pasakiau, kad vasarį.

Ufff, galvoju. Gerai, kad nors taip.

Pusryčiams tas pats – kiaušiniai, salotos, viską ten. O žmonės pikti vaikšto. Pikti ir per pietus. Ir per vakarienę pikti. O ko būt piktiems, jei ėst paduota ir niekuo rūpintis nereikia? Kai žmogus eina valgyt už 50 eurų, jis linksmas. Kai žmogui viskas padėta, jis piktas. Natūra tokia. Žmogaus. Kas lengvai ateina, neskanu ir nemiela. Nors italai neriasi iš kailio linksmindami, patiekalų gausa ir vingrybėmis. Tikrai. Ne Mišelin čia restoranas, bet su turkiškom pliurzėm kiekvieną dieną nepalyginsi. Iš karto atsiprašau AI ekspertų. Lyginu du AI, kuriuose patys buvom. Neatmetu galimybės, kad kitur omarus tiekia ir 12 metų viskį. Tik labai smarkiai įtariu, jog ten ne laimingesni vaikšto, nes faktas tas pats – už dyką, tai neskanu. Keisti mes žvėrys, žmonės. Rinkis iš 20 patiekalų, valgyk į sveikatą. Neee, dedasi pilnas lėkštes, pusę palieka, tada vėl dedasi ir vėl palieka, ir vis vien vaikšto pikti, lyg nemyliman darban kas atvarė, ar katorgon dirbt. O maistas tikrai beveik už dyką. Paskaičiavau, kad vienam šeimos nariu vienas maitinimas mums išėjo mažiau, nei 6 eurai. Oj, aj, galima ir pigiau pavalgyt. Galima, bet ne Italijoj. Nuo to maistas tik dar skanesnis. Ir aš tik pusiau suvalkietis pagal prigimtį, o išreikštų suvalkietiškų niuansų niekada neturėjau ir nedemonstravau. Matau, kokiais pavydo pilnais žvilgsniais (kaip bomžas, sėdintis prie parduotuvės, pavydžiai nulydi tetą su pilnu vežimu ir LV rankine ant peties – kurva tu) AI klientus stebi tie, kurie neturi AI. O AI, tuo tarpu, vaikšto savaitę surūgę, lyg per prievartą kas juos įkinkė čia. Žmonės, what‘s wrong with you?

Po sočių ir skanių pusryčių susimetėm žaislus ir išlėkėm link Etnos. Planas nedidelis, užkilti, kiek pavyks, o ten spręsti. Užkilom ir nusprendėm toliau nekilti. Užteks mums ir šalia parkingo esančio kraterio. Etna, vienok, nuostabi. Dar vienas paradoksas. Gyvena sau siciliečiai ant tiksinčios bombos ir nepergyvena. Iš tolo (pvz Skandinavijos) atrodo baisiai – bet kada gali driokstelt, namus specialiai reikia statyt. Statai, statai, o vis tiek tau nepasiseka, kaip antai Catanijai – pyst ir nušluoja visą miestą vieną dieną. Bet net ir parako statinė ilgainiui pasidaro nebaisi.. O vat AI, kažkodėl, kuo tolyn, tuo daugeliui blogyn. Tfu, negaliu paleist temos.

IMG_0537IMG_0535

Apibėgom krateriuką ir pasukom atgalios čilinti. Karšta kažką dar veikt, o valkataut gatvėmis vaikai nenori. Nenori ir nereikia. Gal ir gaila kažkiek prarastų dienų ir galimybių, bet prasirgus dvi dienas labai aišku, kad gali būt ir blogiau. Todėl su džiaugsmu neriu baseinan, juolab, kad šalia Gin and Tonic, kiek lenda, nekalbant apie visa kita. Mėgaujamės.

IMG_0539IMG_0540IMG_0541IMG_0542IMG_0543IMG_0546IMG_0545IMG_0544IMG_5443IMG_5441IMG_5440IMG_5439IMG_5438IMG_5437IMG_5436

Pasakot toliau nepasakosiu, nes be maudynių ir AI nėra ką, o apie AI juk nenorit, kad vėl pradėčiau.

Gal dar anksti daryti išvadas, bet ar važiuosiu dar? Tikriausiai ne. Ne dėl AI, o dėl zombių, piktai sukančių ratus tarp bliūdų ir išmetančių pusę maisto. Negaliu pakęst tų piktų snukių su išraiška – „visai nėr ką ėst“.

 

Dviejų savaičių reikėjo

Bet jau susitaikiau su mintim, kad nebus šį kartą. Užteks, kiek yra. Buda moko – savo pasaulėlį kuriamės sau kiekvienas. Ko dabar pergyvent, kad mažai. Galėjo būt ir mažiau arba visai nebūt. Vat dirbčiau čia, šiame viešbutyje, bagažo nešiku ar žolės laistytoju, nebūtų dabar jokių atostogų. O dabar, kaip vienas kolega išsireiškė:

– Tu tik atostogauji ir atostogauji. Kada tu dirbi?

Ryto rutinas praleisiu. Tolimesnis dienos planas, aplankyti keletą taškų Sirakūzuose. Pirmiausia važiuojam į Latomia dei Cappuccini. Deja – uždaryta remontui. Itališkas remontas – sąvoka neapibrėžta. Kiek nori, tiek ir uždaryta. Todėl skubam atgal link fordo ir važiuojam netoli į Basilica Santuario Regionale Madonna delle Lacrime. Keistos architektūros bazilika, kurią pamatyti iš vidaus tikrai verta. Katalikiškoje šalyje, kaip Italija, kiekvieni Dievo namai turi istoriją. Mums patiko, bet dienos vinis – Catacombe di San Giovanni. Sirakūzų katakombos, kur 10000 kvadratinių metrų buvo palaidota 10000 žmonių. Palaikai sulaidoti bendrame kape po II Pasaulinio karo. Katakombos prieinamos turistams už nedidelį pinigą, tik laiką pasitikinkite. Internete yra, bet itališkai ir nelabai tiksliai. Katakombų originali paskirtis – akvedukas. Vėliau puikiai tikęs laidojimui. 63 metais po Kristaus Šv. Petras buvo čia užsukęs, kai pakeliui į Romą Sirakūzuose praleido tris dienas. Kai girdžiu tokias istorijas, atrodo taip neseniai viskas buvo ir Dievo sūnus visai neseniai už mus visus ant kryžiaus buvo pakabintas. Iš vienos pusės – mistinė būtybė, iš kitos – gidė patvirtino, kad jojo mokinys čia buvo, kur mes dabar. Kokia tikimybė, kad kvėpuojam tuo pačiu oru? 100 procentų, jei pamenat matematiką mūsų kelionės į Samos aprašyme. Daugiau pasakoti tingiu, o ir nelabai yra ką. Šiandien itališka vakarienė, o ryt – namo..

IMG_0549IMG_0547IMG_0548IMG_5452IMG_5453IMG_5454

Tarp kitko, viduje fotografuoti negalima. Aš ir nefotografuoju, nors yra gaidžių, kuriems iki lemputės. Pora nuotraukų, perfotografuotų nuo nuotraukų muziejuje, kur fotografuoti galima, iliustracijai.

Įdomu stebėti ponias, vake pasipuošiančias vakarienei, lyg tai būtų kviestinė arbatėlė pas karalienę. Ne, nieko prieš pasipuošimą neturiu. Yra žmonių, kurie puošiasi visur ir visada. Bet vežtis krūvą drabužių vakarienėms AI viešbutyje – tuštybė. Ypač, kai suknelės nesimato iš už kalno lėkščių. Kita vertus mane nedaug kas supranta, todėl aš greičiau neteisus, negu teisus. Pvz į darbą visada einu su kostiumu, nes klientai, viską ten. O ir vertinu save aukščiau, nei nutįsus maikė ir džinsai, nors taip turiu teisę vaikščiot. Tačiau vakarienės (kad ir afterwork) mieliau einu su džinsais, kai tuo tarpu kolegos išsitraukia savo vestuvinius švarkus. Ir baisiausia stebisi, kad aš casual. Tikisi, matyt, kad ateisiu minimum su smokingu, nes koks gi sekantis levelelis, jei dieną – kostiumas. O aš nesuprantu tų jų švarkų. Prieš ką rodytis? Nori rodytis, rodykis visada. Matyt plunksnų papūtimas likęs nuo senbernystės laikų. Skirtumas tik, kad plunksnos patrešę dažniusiai tokios. Ypač su tais švarkais per mažais.

Prie baseino įdomu, turėjau pakankamai laiko šį kartą. Italai girdisi ir matosi. Daug vietos užima, tiek baseine, tiek ant kranto.  Nesuprasi, kas kieno ir su kuo. Skandinavai būna tyliai. Dažniausiai sėdi po stogu ir geria, bet geria kultūtingai, be triukšmo ir pasigėrimo. Rusų mačiau tik keletą. Ramūs kažkokie. Lietuvių – tik mes. Animacija viešbutyje man – peilis. Ėjau kartą dartų mėtyt. Nieko nesumėčiau ir tai nei kiek nenuostabu. Tiesiog buvo įdomu pabandyt. Ekstrovertams šitie monai. O geriausias reikalas (ar blogiausias, kaip pažiūrėsi) – gėrimai bare prie baseino. Džiugsmas laimingiems, galintiems ir norintiems vartoti. Šiek tiek, kad vairuot galima būtų, nors 0,5 leidžiamos promilės – tai jau beveik girtas.

IMG_5463

Žmonės – tokie žvėrys, kurie ėda per daug. Kaip galima į save sukimšt bliūdą pastos, tris kepsnius, gabalą žuvies ir dar atsirident bliūdą slyvų ir persikų? Ne kaulai stambūs, o smegenys skysti.

Šita linksma nata ir baigsiu. Nuotraukas žiūrėkit ir piktuoju neminėkit.

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s