Aus

Čia nebus tradicinio pasakojimo. Bus keletas minčių ir nuotraukų.

Nerealiai smagu! Kodėl? Todėl, kad mergaitės bėgioja po lėktuvą, nešioja viską. Pvz. kaip senais, gerais laikais, atnešė meniu. Neveltui Qatar Airways – Airline of The Year. Dar labai smagu, nes klausausi kažkokią arabišką muziką. Modernius šlagerius tokius. Kur dar jų paklausyt, jei ne pakeliui į rytus. Artimuosius. Galima, žinoma, Spotify ar tam tikram kvartale Giotenburge, bet tai nėra tas pats. Trečia priežastis – niekad neskridau dreamlineriu. Jei nežinot, kas tai, pasakysiu. Boeing Dreamliner. Kaifovas paukštis. Sparnas, kaip paukščio užriestas. Gražu.

Bet gal nuo pradžių reiktų pradėti? Atsikėliau prieš 4 ryte. Taip bijojau pramiegot, kad pabudau likus vienai minutei iki žadintuvo ir iki jam suskambant, spėjau viską išjungt. Visus tris, trijuose telefonuose.

Laikrodį palikau namie, ble. Su Ieva rungtyniaujam, kas daugiau žingsnių primins, daugiau valandų stovės, viską ten, o aš laikrodį palikau.

– Mačiau laikrodį palikai, tai aš jau laimėjau, – rašo man žmona ryte.
– Fuck, palikau…

Vienas keliauju, kaip supratot. Kelionė darbinė, seniai suplanuota. Labai toli. Beveik taip toli nuo namų, kiek tik galima. Australijon skrendu su stotele Katare. 6 valandos iš Giotenburgo iki Doha, 4 valandos ten ir tada beveik 15 iki Sidnėjaus. Žinau ir man baisu. 6 dar nieko, o vat toliau bus labai sunku. Pamenu kelionę į PAR prieš kažkiek metų. Per 11 valandų nusibodo viskas, viską paskaudo ir norėjosi tik lįst po pernykščiais lapais. Vienintelė paguoda – Australija.

Žinau, pavydėkit.

Kazem (wordas ištaisė į Kazimiero) El Saher dainuoja apie Kolak Ala Badhak, kad ir ką tai reiškia. Mergaitė atėjo pasiklaust mano vardo ir ar aš tikrai užsisakiau diabetinį maistą. Yes, sakau, ašai. Kad daugiau nieko nebuvo tinkamo mano dietai. Mėsą ir žuvį galiu ėst (mėsą iš bėdos), bet cukraus vengiu, taigi diabetikams skirtas maistas turėtų tikt. Bloody Merrie kažin turi cukraus? Lyg ne. Degtinė su pomidorų sultim. Tvosiu. Arba viskio.

Sėdžiu apsuptas švedų pensininkų. Įdomu, kur jie visi skrenda. Teta už manęs komentuoja savo vyrui pakeliui į pakilimo taką:

– Tai kur gi jis čia leidžiasi (mato besileidžiantį lėktuvą)?
– …
– Taig nėra mūsų dešinėje jokio tako! Jis tuoj mus nuneš! Kaip čia dabar bus! Taigi jop….
– …, – jos diedas ramus.
– Ai ne, žiūrėk, kairėj nusileis.

Diedukas prieky su žmona (spėju, kad namo važiuoja – į artimuosius rytus) nepaiso jokių saugumo instrukcijų – kėdė nuleista, rankos atrama pakelta, diržas neprisegtas, sėdi tarp dviejų kėdžių. Mergaitė kol juos sutvarkė, maniau pati nespės atsisėsti į vietą startui.

– Ajazau, kaip mėto, jazau, jazau! – komentuoja mano komentatorė iš galo.

Užsidedu savo ausines su triukšmo slopinimu ir, kaip jau sakiau, be Kazimiero, nieko daugiau negirdžiu.

O ten, kažkur apačioj, Vilnius.

Valgyt davė pasirinkt iš trijų patiekalu – kiaušinienė su dešra, blynai arba kažkoks vegetariškas upma. O gal ten ji? Upma lyg ir moteriškos giminės? Vienžo, bus upma. Ir buvo. Košė su kažkokiais kringeliais ir skaniu pomidorų padažu. Vaisius ir kruasanus praskipinau. Jogurtą taip pat. Tada atėjo kita mergaitė, atsiprašė, jog jos durna kolegė man nepadavė diabetinio maisto ir pakeitė padėklus. Apsimoka visai. Gavau dvi porcijas. Mano švediška kaimynė labai nuliūdo, kad čia tokie fokusai neteisingi šalia vyksta.

Well, einu sotus toliau žiūrėti filmo. Kazimierą išjungiau. Filmas senas, 1990 metų. Anuomet vadinosi “Žemės virpesiai” ar panašiai (Tremors). Paliko tada labai gilų įspūdį.

Filmas, kaip ’90 – labai geras. Įspūdis, žinoma, kitas, bet užtai nostalgija. Skrendam virš Baku. Liko pora valandų, bet maršruto dalis – pati įdomiausia. Virš Irano ir, panašu, netgi Teherano. Diena. Gal ši kartą matys, kad broliškos valstybės lėktuvais, o ne amerikietiškas dronas. Nejuokinga man. Vis tikrinuosi pro langelį, ar nematyt ko, nors Azerbaidžanas dar, kol kas ramu.

Reikia vėl kraujinės Marytės paimt.

Ši kartą maistą davė teisingą iš karto. Jei 6 valandų skrydyje maitina 2 kartus, kiek kartų duos 14 su puse? Mįslė.

Virš Irano kol kas ramu. Pasiekėm miestą Shiraz. Ne pirmą kartą skrendu, o nepaliauja stebėtis Motulės grožiu. Mes kaip kokios bakterijos ant virtuvinio stalo – kuičiam, rausiam, krapštom. Tada nepasidalinam kažko. Tada taikomės ir vėl rausiam. O kalnai, kaip stovėjo, taip stovi.

Štai ir Persijos įlanka, o ten jau ir kelionės tikslas. Niekada šitam gale neteko būti. Nusileidom švelniai, tokį paukštį tupdyti reikia kiaušų.

Trumpas patikrinimas ir mes jau Doha oro uoste. Oro uostas toks oversized keleivių kiekiui. Kur eisi, visur beveik tuščia. Sunkiai business case galai sueina čia, bet juodo aukso turi, pinigų irgi, matyt sponsoriauja kol kas.

Neįdomus oro uostas. Personalo labai daug, bet visi aptarnaujantys – ne vietiniai. Vos ne prie kiekvieno puodo tualete stovi ir laukia, ką čia išvalius.

Nėr ką veikt – nusprendžiau pasportuot. Jo, žinau, durnas, bet 14 valandų reikės sėdėt, todėl minu taką, kol turiu progą. Numyniau septynis kilometrus. Oro uostas nemažas, sakiau jau. Užtrukau valandą. Dar liko trys. O po to, tos nelemtos keturiolika su puse.

WIFI yra, bet ne kažkas, nors skųstis labai negalima. Kalbėt su niekuo neišeina, bet susirašinėti visai užtenka.

O kokie čia personažai vaikšto. Padišachai su keliom žmonom, basakojai indai nukirptais nagais,

– Ach tu, rupūže, žalio medžio, – rėkia teta ant savo mažylio (trimečio, gal keturmečio) ir pokšt jam per veidą delnu. Dar kartą, pokšt. Net atsisukau.

Na gerai, vadino kažkaip kitaip, bet skambėjo baisiai. Aš dar kažkiek pagražinau, laisvai versdamas.

Toliau – nieko įdomaus. Kojos tinsta jau dabar, kas bus vėliau? Valgyt nesinori. Nieko nesinori, net išgert. Norisi namo.

Pagaliau laipina. Sėdžiu upper deck, todėl lipu tarp pirmųjų. Tada iki galo ir laiptais į antrą aukštą. Ekonominės klasės kabina antram aukšte maža ir, panašu, rėkiančių vaikučiu nebus. Ir lakstymo mažiau. O dar sėdžiu pačiam ekonominės klasės prieky, todėl išlipti teks paskutiniam. Nu ir kas.

Kol laukiu valgyt, reikėtų išgert. O, duoda vyno. Prisijungsiu vėliau, jei jėgų bus.

Kelionės laiku – tokie skrydžiai. Į rytus skrendant, praskrendi virš laiko juostų, t.y. kažkiek laiko iškrenta iš gyvenimo. Laimė, kad pakeliui namo tas laikas grįžta atgal. Nors jei tęsti kelionę visą laiką į rytus, galite savo gyvenimą prailginti. Pamenat, kaip Foggas ir Paspartu per aštuoniasdešimt dienų aplink pasaulį keliavo? Grįžo, patys nežinodami, viena para anksčiau, mat keliavo į rytus ir nors jie matė aštuoniasdešimt saulėlydžių, Londone jų įvyko septyniasdešimtdevyni. Taip ir man – kelionė trunka dvidešimtketurias valandas, o išvykti tenka sekmadienį anksti ryte tam, kad vietoje būti pirmadienio vakare.

Prižadino, žiurkė.

– Labas rytas, sere, gal norite savo DBML pusryčių?

Ne, ne DeBil MeaL, DiaBetic MeaL. Namolio tokio maisto neimsiu, turbūt. O gal ir imsiu. Kol kas smegeninėneveikia.

Aišku noriu. Kavos dar noriu. Ir suprast, kur mes esam ir kiek dar liko, mat niekas neaišku dėl šito šuolio per laiko juostas į rytus. Laikrodis telefone rodo 3:50. Pro langą matau, kad saulė aukštai. Jokio kieto ar skysto paviršiaus nematau, mat debesuota. Dar tik visai neseniai knapsėdamas pro iliuminatorių mačiau Indiją, o vėliau Šri Lanką ir buvo visiškai juoda naktis su labai daug žvaigždžių, ant žemės stovint tiek nesimato, ir labai aiškia Paukščių tako juosta.

Taigi, jungiu Johnny Cach ir tikrinu skrydžio parametrus ir navigaciją. Artmiausia žemė – Džakarta.

Skristi liko 6 valandas, 22 minutes! Blet, ilgiau, negu vakar visas skrydis truko. Sidnėjuj vidurdienis – lygiai 12 dienos. Kiek čia, Dievas žino, o daugiau niekam žinot nereikia. Iš žemėlapio vizualiai sprendžiu, jog Australiją pasieksime per porą valandų, o tada likusias keturias su galu skirsime virš jos iš vakarų į rytus.

Pusrytėlis buvo skanus, dėde Jonas gražiai dainuoja, kava daro savo – nuotaika neblogai. O kojos? Kojos ten kažkur, apačioj, nustojau kreipti dėmesį.

Miega beveik visi. Nesuprantu kodėl. Saulė zenite, o jie miega. Nusileisim vakare. Ką jie veiks naktį? Gal miegos? Aš tikrai nemiegočiau. Vienok pamatysim vėliau, kaip Jet lagas veikia kūną ir sąmonę, kai lėktuve miegi keturias valandas vietoj 10 ir atsikeli beveik australietišku laiku.

Ekipažas žadina miegalius per prievartą – uždegė šviesas ir pradėjo dalint pusryčius (tiems, kas nemiegojo, dalino dar vienus, anksčiau). Liko skristi 1200 km, apie pusantros valandos. Tuoj baigsis, nors dabar galėčiau skristi dar 10 valandų. Kūnas nesipriešina, kojos susitaikė su savo, kojišku, likimu, smegenys adaptavosi. Nors prisipažinsiu, norisi išlipt ir įkvėpt šviežio oro, o ne keleivių snarglių ir kojinių.

Australija labai graži. Nieko panašaus dar nemačiau. Didžiuliai negyvenami plotai, išraižyti upių vagų. Bent jau vakarinė dalis tokia. Rytinėje lyg ir daugiau veiksmo, kažkokie dirbami laukai, nors irgi vos vietom pakrapštyta. Skaičiau prieš važiuodamas mobilaus ryšio reklamą kažkokią – mes dengiame 99% Australijos populiacijos. Ne teritorijos, o populiacijos. Teritorijos kiek dengia nežinau, bet turbūt vienženklį skaičių. Reiks pagūglint, jei nepamiršiu.

Kuo toliau, tuo gražiau. Noriu čia mėnesiui su šeima. Į vietas, kur mobilus ryšys teritorijos nedengia, nevažiuotume, o būtent į tokias norisi. Va, Lake Victoria matosi pro langelį. Langelį visame upper deck atsidaręs aš vienas. Amazing, kokie keisti sutvėrimai mes, žmonės.

DSCF0262

Susirūpinę tetos.

DSCF0265

Dėdulė bandė kažką parduot.

DSCF0272

Geriausia krautuvė, maitintoja mano.

DSCF0275

Boys.

DSCF0282

Aussie. No seafood.

DSCF0287

Matėt per teliką?

DSCF0312

Workday.

DSCF0322

Anksti.

DSCF0330

Gal Ugg?

DSCF0340

Toks tokį parėmęs.

DSCF0346

Ryto rutina.

DSCF0350

Fuck work. Coffee time.

DSCF0365

Pasta.

DSCF0377

Telefonas išsikrovė.

DSCF0376

Jis ir ji.

DSCF0386

Aha, buvau.

DSCF0395

Kažką parvežt.

DSCF0405

Vietinis?

DSCF0406

Vietinis?

DSCF0420

Tu dirbk.

DSCF0432

Making it right.

DSCF0441

Chilling.

DSCF0469

Monument.

DSCF0485

Ša.

DSCF0495

Duckface.

DSCF0506

Pokemon.

DSCF0518

Tiltas geras.

DSCF0519

Kaip pagal S. Kingą.

DSCF0524

Kolega.

DSCF0526

Watch out your head.

DSCF0534

Veidrodėli, veidrodėli…

 

Pakeliui namo. Iš vienos pusės labai norisi namo. Iš kitos – čia toks gėris, kad gal dar visai pabūčiau. Bet gal iki kelionės namo dar norite išgirsti, kaip ten ta Australija? Gerai Australija? Nusileidom laiku ir be dulkių. Prieš leidžiantis, tiesa, išdalino muitinės deklaracijas, kurias visi draugiškai užpildėm. Nieko nelegalaus neturiu, bet vistiek baisu, prisižiūrėjus visokiu TV laidų apie Australijos muitinę. Muitinė manęs netikrino, liepė eit tiesiai. Bet keletą prieš mane nuvarė į kitą eilę patikrinimui. Todėl nežinau kaip ten kas. Bet visai neliūdžiu. Oro uostas netoli nuo centro – 25 minutės ir mes jau viešbutyje prie Hyde Park’o. Aha, yra čia ir Hyde Park, ir dar daug angliškų reikalų. Padirbėjo kolonizatoriai čia savo laiku. Ir tuo didžiuojasi.

Darbus praleisiu, mat jums neįdomu. Įdomu laisvas laikas, o mes jo turėjom rytais prieš darbus, arba vakarais po jų. Ir dirbom dviem pamainom – ryte atsikeli, chebra namie pakuojasi į lovytes. Sumeti keletą emailų ir į darbus, kol namie visi miega. Vakare grįžti, chebra keliasi. Pasipila emailai. Pasivalkatauji, grįžti ir dar atsakai keletą. O tada gult.

Bet per tą keletą vakarų smagiai pamačiau. Po 25 km vidutiniškai per dieną, o gal ir šiek tiek daugiau. Išvaikščiojau visą centrą, operą, tiltą ir po tiltu, aną pusę, Chinatown ir dar daug ką. Vietiniai pavežiojo po apylinkes. Praplaukiau keltu upe. Pasimaudžiau vandenyne. Ir ne bet kokiam, o dideliam, kaip suprantat. Vasaros pabaiga čia – gėris. Oj ne, nedega čia jau niekas. Degė, bet, panašu, Europa labiau pergyveno.

– Eukaliptai kasmet dega, – sako vietinis.
– Jau žali vėl, žiū nuotrauką, – antrina kitas.

Ir tikrai jau žali. Gyvuliukai, žinoma, nukentėjo, bet ir dėl to, panašu, niekas nepergyvena. Nors dūmus net naujazelandiečiai matė ir jautė.

Tikiuosi, kad kelionė namo bus be nuotykių ir nebus apie ką rašyt, bet dar reikia palaukt. Vėl kelioė laike, tik šį kartą į kitą pusę. Realiai apie 25 valandos, bet laiką vysimės, tai laikrodis pasisuks tik 15. Nors nuo to ne lengviau.

Kaip kainos? Normalios, europinės. Tik rūkyti čia labai brangu. Pakelis – 25/30 dolerių. Bet šiaip vynas, maistas – ok. Skudurai dar brangu, ba, matyt, yra kažkoks muitas.

Sakiau, kad kitokį maistą atgal imsiu. Neėmiau. Pasilikau diabetinį vėl. Nors ir ne kažką jis, bet geriau, negu koks kitoks. Kai pradėjau įdėmiai skaityti pakuotes, aš apakęs, kiek visur dedama cukraus. Ne kengūryčių reik gailėt, o savo artimųjų ir bendra žmonijos. Išmirsime visi, jei nesustosim.

Nu va, lėktuve jau. Miegelis ima, bet dar palauksiu maisto ir vyno. Turėtų geriau miegotis.

Atgal – sunkiau, negu į priekį. Kodėl? Gal nuovargis. O gal šiaip, viskas jau žinoma ir matyta. Bet žmogus – gyvulys patvarus ir prisitaikantis. Nusileidau be didesnių nuotykių ir po savaitės visos kelionės baigėsi. COVID, tvaju mat.

5 komentarai “Aus

    1. Sveriu 85, o tiek nesvėriau nuo kokių šešiolikos. Cukrus ir angliavandeniai – out. Yra rezultatas. O šiaip, tai turbūt tu teisus – užsiciklinau kažkiek 🙂

      1. o pas mane tai nesibaigianti skrandžio šventė- barščiai, suktinukai, karbonadai ir visokios saliankos su balandėliais- ateini į virtuvę bet kuriuo paros metu ir širdis dainuoja, up 8 kg 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s