Gotland. Ne, dar ne Putinland

– O, varom kur nors, – kaip visada, sako brangioji, kai rugpjūčio gale prasidėjus mokslo metams, bevartydama vaikų mokyklinius popierius aptiko, kad net dvi dienos rugsėjo gale vaikams laisvos, t.y. pamokų nebus. 
– Tai imam atostogas, o kur varyt sugalvosim.

Tik sugalvojimų nedaug šiais laikais – 2020 metus prisiminsim dar ilgai. 

Į šiaurę tikrai nesinori. Iš bėdos ten galima važiuot vasarą arba žiemą, bet ne rudenį. Na gerai, galima ir rudenį – bet mes nenorim. Norim į pietus, Italiją kokią ar Graikiją, bet kur tau. Rizikuot nei savo, nei svetima sveikata nėra mažiausios prasmės. Vasarą išgyvenom kaime. Priminkit, papasakosiu, kaip ilgai vyta lauk mintis turėti vasarnamį, staiga spontaniškai materializavosi ir kaip visą vasarą praleidom ten. Nors kelionių ir pasiilgom visi  desperatiškai, dėt skersą, kaip sako žemaičiai, ant visko, nėra prasmės. Gal varom į Gotland‘ą?

– A ko ne, varom.
– Lyg ir su Covid viskas ten tvarkoj ir rizikuot labai nereikia.

Ten galima skristi arba plaukti keltu. Abiem būdais, nori ar ne, yra rizika susitikti su apkrėstais zombiais. Nusprendėm plaukti keltu ir užsisakyti atskirą kajutę, nors kelionė tetrunka vos daugiau, negu 3 valandas. 

Atostogos patvirtintos, keltų bilietai užsakyti. Pirmyn plaukiam iš Oskarshamn, atgal – į Nynäshamn. Taip, keistai ir patogiau būtų grįžti atgal į Oskarshamn, bet į Nynäshamn išeina patogiau su laiku – laisvas dienas išnaudosime maksimaliai. Jei sugalvotumėt plaukti, tikrinkit įvarius variantus – jų yra keletas. 

Beliko užsisakyti pastogę. Booking parodė super geras kainas, bet iš karto neužsakiau, o vėliau jos tvarkingai pakilo. Būtų galima ieškot svetimų accountų ar kažkaip apgaut booking su IP adresais, bet ai, bala nematė. Imam tai, kas patinka, pačiame Visby centre, prie miesto sienos ir vieno iš seniausių miesto gynybinių bokštų, 100 metrų, o gal ir mažiau, nuo jūros. 

– Manes ryt ir penktadienį nebus, – sakau kolegoms.
– Ar nebaisu, taigi rusai gali užpult, o kariuomenės ten mažai.

Kelionė, kaip kelionė, kaip ir visos kelionės Skandinavijoje. Kelios valandos vairavimo su gera audio knyga, plius šiek tiek daugiau nei trys – kelte. Išplaukėm po 9 vakare, tai chebra sumigo iš karto. Savo kajutė – geras sprendimas visom prasmėm, nors ir šiek tiek brangiau. Be to, apdairiai pasiėmė pagalves ir visa kieta miegui. Vos prižadinau. 

Nuo kelto iki trobos keletas minučių, net knygos nėr kada jungti. Baterija visai į pabaigą, o dar iškrovus daiktus reikia auto kažkur priglaust nakčiai. Daugelis parkingų mokami, bet tik dieną, vienok reikia turėti popierinį ar plastikinį (ar kokį nors) „laikrodį“, kad tikrintojas žinotų, kada prisiparkavote. Tokius paprastai dalina už dyką su kokia nors reklama, bet man kažkada kainavo 700 daniškų kronų. Sustojau prie parduotuvės 10-čiai minučių. Ai, gi nieko nenutiks. Ateinu, rašo bilietą, žaltys daniškas. Nepasidavė maldavimams, bilietą išrašė, bet davė tą prakeiktą ciferblatą. Tiksliau nusipirkau už baudos kainą, mat būčiau turėjęs, parkingas kažkiek laiko nemokamas. 

Priparkavau, ciferblatą nustačiau 9-ai ryto, mat tarp 9 ryto ir 6 vakaro nemokamai galima parkuotis 2 valandas su ciferblatu, reiškia galiu ateiti 11. Taurė vyno ir į lovą.

Miegojom gana ilgai. Nors ir išjungėm žadintuvus, ryte pradėjo eiti emailai. Prižadino. Plane ilgo miego nebuvo, nes ne to čia atvažiavom, todėl liūdesio niekas nejaučia. Greičiau atvirkščiai, žadamas oras be lietaus ir apie 20 laipsnių. Neblogai, kaip rugsėjo pabaigai. 

Konkretaus plano nėra, kaip ir niekada jo nebūna. Tiesiog keletas numatytų taškų / krypčių google maps. Oras Baltijoje keičiasi dažnai ir yra sunkiai prognozuojamas. Net jei šiandien rašo, kad rytoj nelis, geriau naudotis proga, kad nelyja šiandien. Varom link Fårö – avių salos, jei versti pažodžiui. Sala Gotlando šiaurėje. Pakeliui pridėliota taškų. Pirmas iš jų – Lickershamn žvejų kaimelis. 

Vieta magiška. Aš pakėliau droną, šeima kažkur dingo. Dar magiškesnė vieta visai šalia – Jungfrun uola. Mes iki jos nėjom, aš nuskridau. 

– Pameni, Canarų salose tokią vietą buvom radę?

Pamenu ir tikrai – primena. Nežinočiau, kad esu Švedijoje, turbūt neatspėčiau, kur esu. Pora šimtų metrų nuo kaimelio pravažiuosite Grausne Norra Raukområde – akmenukai tokie sexy. Kažin kiek čia avių ir jaunų mergelių paaukota dievams anais laikais. 

Toliau dumiam link Kappelshamn ir Storugns ir pravažiuojame Nordkalk AB teritoriją. Nesunku suprasti – šiaurietiškas kalkakmenis. Visokiems galams naudojamas, pvz geriamam vandeniui pakietinti ir pakelti jo pH. Apie kalkes mokėmės vidurinėje, bet beveik viskas, kas nebuvo naudojama, išgaravo, kaip Vidmanto samogonas iš ąžuolinės bačkos. Priminkit, kada nors papasakosiu. Nors Nordkalk AB parduodami produktai lyg ir girdėti kažkur – gesintos kalkės, degintos kalkės ir t.t. Įdomi vieta. 

Kelias toliau suka link The Blue Lagoon (Blå Lagunen). Taip, ne tik Islandijoje tokia yra, bet ir čia. Smaragdinis vanduo kalkakmenio karjere – traukos objektas žiemą ir ypač vasarą. Viena iš populiariausių maudymosi vietų saloje. Dabar – maudymosi vieta. O kažkada – prasimaitinimo šaltinis. Kalkakmenis leido užsidirbti „Gotlandiečiams“. Tvirtovės ir fortai buvo statomi iš Gotlando kalkakmenio. Įdomu, kiek šitoje lagūnoje žuvę žmonių per kasybos metus? Reikės pagūglinti. Nežinau ar verta čia važiuoti. Aš daugiau nevažiuočiau. Vasarą irgi ne. Maudytis karjere, kai visai šalia jūra? Ne, ačiū, be manęs. 

Na, dabar jau tikrai į avių salą, kur vasarnamiai priklauso Švedijos milijonieriams, politikams ir elitui. Keltas nemokamas, tik grafiką reikia susižiūrėt iš anksto. O gal ir nereikia, tiesiog teks palaukti. Sezono metu galit tekti laukti ilgai, nors keltai ir plaukia dažnai. Mums pasisekė – pusvalandis ir jau kraustomės ant denio. 

Visi gana praalkę tokie. Patirtis sako, kad geriau nelaukti, kol kuriam nors cukrus kris. Varom valgyt blynų, nors „blynai“ skamba labai jau banaliai ir kaimietiškai. Varom į Creperie Tati. Vo, dabar labiau čik ir prancūziškai. Interjeras ir eksterjeras – genialūs. Sąvartynas toks, surūdiję šaldytuvai, kažkokie gelžgaliai ir panašiai. Ir crepes. Ir labai geri. Mmmm. Tomas sugalvojo sau su cukrumi, Carro – su juodu, vietiniu, naminiu šokoladu, Ieva – turėjo būti su medum, o gavosi su citrina, o mano su medum ir citrina. Labai skanu. Viskas. Nors skaniausi, žinoma, mano. Tiksliau – skaniausias, mat vienas blynas. Bet blynas nors ir vienas, tačiau per pusę dangaus. 

Pavalgę dumiam tolyn į šiaurę, šiaurės-rytus. Apsukę salos šiaurinę dalį važiuojam į Langhammarsgubben – Raukar. Jo jo, labiausia fotografuojama vieta, viską ten, bet must see. Net ant 200 kronų banknoto pavaizduoti šitie akmenėliai. Nežinojot? Išsikeiskit ir pamatysit. Iš čia, kaip ir iš žvejų kaimelio, išvažiuoti nesinori. Vėjas pakilo, bet droną ir čia paskraidinau. Šiaip tai čia – restricted area, bet tik tada, kai Notam tai nurodo. Tingiu aiškint, kas yra restricted area ir juolabiau notam, todėl susiraskit patys. Aš pasitikrinau visaip, niekur jokių draudimų skraidyti neradau. Tai ir skraidau. Būsite avių saloje, būtinai važiuokite čia, net jei jums atrodo, kad ten, kur važiuoja visi instagrameriai, jums savigarba neleidžia važiuoti. Važiuokit vakare arba anksti ryte, jei jau taip. Mes, tarp kitko, norėjome čia, avių saloje, praleisti visas šias trumpas trumpų atostogų dienas, bet pabijojom naktinio kelto į Gotlandą ir dar vėlesnio į avių salą. Jei būtume atplaukę nors kiek anksčiau, tikrai būtume apsistoję čia. 

Saulė vakarop, ne vasara jau, ir mums laikas link namų. Pakeliui link uosto iš avių salos pasukau bet kur, kur man google earth pasirodė įdomu. Vieta pavadinimo neturi (nors gal ir turi tarp vietinių) todėl koordinatės – 57.9217286, 19.0622124. Keletas žvejų trobų. Be elektros, be patogumų, be nieko. Jei ne keletas palūžusių dviračių bei saulės baterijų ant stogo, sunku būtų ir šimtmetį atspėti. Dar viena magiška vieta. Nežinau, ar kas nors buvo „namie“ ir tyliai mums pro plyšį stebėjo, ar kaip toj pasakoj apie meškas, tik grįžę namo meškos suprato, kad kažkas jų lovytėje miegojo ir košę valgė. Mes nieko nevalgėm, bet išvažiuoti ir iš čia nesinorėjo.

Ech, gaila bus, jei Putinas salą pasiims sau, kaip pasiėmė Krymą. Smagu būtų čia dar atvažiuoti. Gal nebūtinai vasarą, kai čia pilna žmonių, bet dar atvažiuoti tikrai norisi. Ir paieškoti tokių vietų, kaip pastaroji mano minėta, kur turistai nedrįsta lįsti.

Toliau niekur nestojome iki pat Visby. Šio bei to parduotuvėje, greita vakarienė ir vėl lauk, tik dabar pėsčiomis. Vaikai pasičiupo duonos, mat prūde su fontanu matė ančių. Ai tai džiaugsmo buvo maitinti išbadėjusias, bet žmonių išpaikintas antis, imančias duoną iš rankos. O ko antys nespėjo, karpiai surinko. 

Labai gražus miestas – Visby ir jam bus paskirta atskira diena. Dabar gi – tikslas trumpai pasivaikščioti. Mergaitės pavargo, todėl skersgatviais buvo palydėtos namo. Nelabai suprato, kaip mes atsidūrėme prie trobelės vartų, kai išėjome visai į kitą pusę lyg. Na, o mes su Tomu išėjom dar medžioti pokemonų. 

Diena ilga, bet labai smagi. Mergaitės sumigo. Tomas laukė manęs, kol baigsiu rašinėlį, bet nesulaukė, girdžiu. Miega jau seniai. Einu miegoti ir aš. 

Kaip gera atsikelti toli nuo namų nuo to, kad gamta šaukia, o ne koks žadintuvas. Šiandien planas paprastas – visą dieną paskirti Visby. Važiuot niekur nereikės, todėl atlikus būtiniausius reikalus, kurie privertė atmerkti akį, galima įsipilti raudono. Vyno, jei nesupratot. Nėr nieko geriau, nei pradėti dieną nuo taurelės. Oj, ojoj, sakysit, kaip taip galima. Labai galima atsakysiu. Netgi rekomenduojama sveikatos apsaugos ministerijos. Pasikrauni baterijas iš pat ryto. 

Dienos plano ėmėmės iš karto po pusryčių. Auto priparkuota nemokamai iki 11, todėl reikia arba perstatyt dviems valandoms (dvi nemokamai), arba susimokėt už visą dieną. Kol vaikai duona maitino antis, aš susimokėjau už visą dieną. 8 kronos už valandą – nebrangu. Nereikės lakstyt kas dvi valandas perstatinėt. 

Miestas labai gražus. Rekomenduoju neturėti plano ir jame pasiklysti, nors pasiklysti ir nepavyks mat iš vienos pusės jūra, iš kitos – miesto siena. Panašiai kaip kokioj Venecijoj. Priėjus vieną (sieną) arba kitą (jūrą) užtenka pasukti ir klaidžioti toliau. Pilių ir bažnyčių griuvėsiai, kavinukės ir viešbutukai. Viskas labai kompaktiška ir smagu. Vasarą kažin ar aš norėčiau čia būti. Saloje taip, bet ne Visbyje. Per daug žmonių. 

Su oru labai pasisekė. Kažin ar gali būti geriau rugsėjo gale. Sėdžiu, va, trumpom rankovėm ir su taure vyno kieme. Jau nežinau kelinta šiandien, bet tikrai ne paskutine. Tik elektros nėra. Spėjom pavalgyt pietus mieste ir įlįst į kažkokią parduotuvę, kai dingo elektra. Dingo visur. Naujienos rašo, kad visoje saloje. Kabelis su žemynu nutrūko ar kažkas tokio. Putinas gal puola? Gal kolegos buvo teisūs? Arba netyčia povandeniniu laivu nutraukė kabelį. Norėjo pasikrauti nemokamos švediškos elektros ir nutraukė. Jau senokai teko patirti tokį reiškinį, kaip elektros dingimas. 

Nėra miestelis pigiausias Europoje, bet ir ne kosmosas. Kosmosas, turbūt, vasarą. O gal ir ne, reikės patikrint kada nors. Pasėdėjom Stora torget (didžiojoj aikštėj) su kava ir pyragais. Pasėdėjom parke su burbuliukais. Pasėdėjom katedroje, pasiklausėm vargonų. Pasėdėjom šen bei ten. Pasikartosiu – reikia pasiklysti. Stora torget priėjo diedas su mikrofonu, sako aš iš radijos. Ką manot apie tai, jog kavinės būtų atidarytos visą žiemą. Gerai manom, sakau. Nu bet jei šalta ten ir pučia? Tada sėdim viešbuty, bet jei nepučia, smagiau turėti pasirinkimą sėdėti bare arba ne, negu tokio pasirinkimo neturėti. O ką tu manai? – klausia pas Tomą. Manau, kad jei pučia ir šalta, galima daugiau apsirengt. Tai jei per žinias girdėjot komentuotojus iš Gotlando, tai ten buvom mes, žinokit. 

Namo savininkas Rickardas pasidomėjo, kaip mums sekasi, ar mums nieko netrūksta, o gal ko trūksta. Ne, mums netrūksta nieko, tik truputį elektros. Bet mes nereiklūs, galim ir be elektros pabūt. Ir šiaip – mes esam svajonė visokių namelių savininkams. Niekada šiknoj neieškom jokių sliekų. Labai turėtų apgaut, kad aš eičiau aiškintis dėl kažko.

Išėjom vakare su Tomu du. Klaidžiojom gatvėmis ir skersgatviais. Galėčiau pasakoti, kur eiti, kaip eiti ir t.t., bet visa tai būtų tik mano nuomonė. Eikite ir pasiklyskite, nors pasiklysti čia – neįmanoma. Žinau, žinau, kartojuosi. Atleiskit už tai. Visby senamiestis čia kaltas, ne aš. Finale pradėjo lyti. Gerai, kad buvome visai arti trobelės. 

Greita vakarienė ir gal koks netflix prieš miegą. Labanakt. 

Lazy day. Vos išsiritom ir be kažkokio konkretaus plano. Pusryčiai, TV, pokemonai. Vos išsikuitėm. Sala per didelė, kad ją visą pamatyt. Mes per trumpai čia, kad varyt, kaip kokie kiniečiai Europoje – pažiūrėkit į dešinę, selfis, pažiūrėkit į kairę, selfis. 

Šiaip taip išsiritę pirmiausia traukiam į vakar pažadėtas žaislų parduotuves. Jėzau Marija, kiek ilgai viskas trunka. Vaikai žaislų parduotuvėse yra baisiau, nei tėčiai foto ar kompiuterių. Oj oj, sakysit, o mūsų tėtis tai nesidomi foto. Bet domisi krepšiniu ir futbolu, ir kabliukais. Na ir gerai. Tada – kabliukų parduotuvėse. Arba automobilių variklių žvakių. Arba vinių. O gal peilių. 

Pagaliau išsirinko. Per tą laiką aš supratau, kad su tele objektyvu mieste aš – visiškas diletantas. 

Perkam labai skanių bandelių krūvą ir traukiam link Högklint utsiktsplats – apžvalgos aikštelė, viena iš geresnių saloje. Ir iš tikro visai nebloga. Matosi miestas, o svarbiausia, puiki uola, kuri atrodo baisiau iš šono, negu ant jos stovint. Kažkoks tėtis pasikėlė droną. Aš irgi pasikėliau. Mano didesnis. Pasimatavom, taip sakant. Jojo žmona su pagarba ir pavydu įvertino mano droną, o gal jojo savininką, sunku pasakyt, mat labiau žiūrėjau, kur skrendu, negu į tuos, kas į mane žiūri. Jau matau sceną tarp jųjų parkinge, tik grįžus į savo automobilį:

– Man reikia naujo, didesnio, drono.
– Deal, jei pažadi, kad bus didžiausias ir moderniausias. Nesvarbu, kiek kainuoja. 

Padėjau svetimam tėčiui įsigyti naują droną, taip sakant, kad gėda nebūtų. Tuo tarpu matau, kad mano dronas kažkur po objektyvo stiklu kažkokius ratilus piešia. Dulkės artai drėgmė, bet gal ir man ateina laikas naujam? 

P.S. Turiu pasakyti, kad ratilai tikrai negeri ir laikas naujam. Seną, kantriai tarnavusį tris metus, grįžęs paleidau į ebay. Koks bus naujas, kol kas neaišku. Galbūt mažesnis už to kito tėčio, mat nuo naujų metų įvedamos bendros taisyklės visoje Europoje, dronų klasės ir sertifikatai bei leidimai visokie. Geriau palaukt, kol viskas nusistovės ir palaukt kaip nors nebrangiai.

Ką toliau veikti? Važiuoti pro Slite link Furillen fabriko. Bevažiuodami abu konstatavome, kad Visbis – labai gražus miestas, bet Gotlandas vertas pamatyti tik vieną kartą. Smagiau Öland su vėjo malūnais, cepelinais ir besikeičiančia gamta. Ir iš tikrųjų, nors akmenų skaldykla, taip vadinama Furillen gamykla, ir įdomi vieta (dabar ten viešbutis), bet turbūt neverta valandos kelio. Aš dar kaip aš, man visokie griuvėsiai nuo vaikystės patinka. Tačiau šeima labai skeptiškai nusiteikus – „tu iš mūsų dvi valandas gyvenimo atėmei, mažiausiai“. 

Jei važiuosit pro šalį – jo. Specialiai – ne. 

Atgal – tiesiausiu keliu ir bala nematė. Ryt ryte namo. 

Trumpam grįžom trobelėn. Aš pasitikrinau NOTAM ir dėl visa ko pasiskambinau į oro uostą, sužinoti, ar oro uosto bokštas tikrai uždarytas, t.y. ar tikrai oro erdvė nekontroliuojama, t.y. ar tikrai galima paskraidyti dronu. Oro uostas nelabai žinojo ir nelabai suprato, ko aš noriu, bet kai paaiškinau, kad noriu kalbėti su bokštu, jie patys pabandė su bokštu susisiekti be rezultato ir dar dėl visa ko patikrino arrivals/departures – nieko šiandien nenumatyta. Paskraidžiau kažkiek. Gražus miestas, dar kartą įsitikinau, tik dabar iš oro.

Šeima trypia kanopom, kažką veikt. Nieko geresnio, negu eiti palei miesto sieną, nesugalvojau. Todėl taip ir einam. Ir vėl amazing. Kiek šitos sienos ir grindiniai matė ir girdėjo….

Maždaug pusę perimetro įveikėm, kol alkis paėmė viršų. O pavalgę jau nei vienas nenorėjo tęsti kelionės patvoriu. Patraukėm tiesiai namolio. Ai ne, ne tiesiai. Dar užsukom į parduotuvę bandelių, o vaikai dar nusipirko ir po pliušinę avį – Gotland‘o simbolį. 

Dabar jau tikrai trobon. Anksti keltis ir namo rytoj. Trumpos atostogos, bet geros. 

P.P.S. apie kaimą kitą kartą papasakosiu. 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s